Šis ypatingas metas ir transformacija gamtoje gali labai stipriai perkeisti mūsų gyvenimą, padėdamas atsisakyti tų skausmingų dalykų, kuriuos jau patyrėme, išmokome, bet nesugebame paleisti. Joninių išvakarės ir atliekami ritualai, po to sekanti naktis bei diena – pats tinkamiausias laikas transformacijai. Sukurkime laužą, deginkime ugnį lauke, židinyje ar bent prišaukime ją su žvakės liepsnele.

Šioje ugnyje sunyks didžiuma mūsų bėdų, skausmo ir kančios, jei dar tokios turime. Tad ugnis bus puiki mūsų pagalbininkė šį metą,- duokime jai darbo ir veiklos gražindami jai tai, ko nebenorime neštis su savimi savo Kelyje. Medituokime į ugnį, matykime ten sudegančius pačius baisiausius savo košmarus, blogybes ir skausmą.

Paskui nepamirškime vandens, nes tik jis nuslopins ugnies kaitrą ir deginimą, tik jis nuplaus tai, ko nebenorime tęsti, nuskaidrins mūsų buvimą leisdamas atsiverti naujajam “Aš”.

Įbriskime į bėgantį, judantį vandenį: upelį, ežerą, jūrą… Pasinerkime į jį prašydami “Vandens dvasia, prašau išlaisvink mane nuo…”. Kartokime tai savo mintyse 3 kartus, su kiekvienu pasakymu pasinerdami į vandeni visu kūnu ir galva.
Jeigu visiškai neturime galimybių nuvykti prie gyvo vandens telkinio, prisipilkime kibirą vandens ir jį užsipilkime ant savęs, tai kartokime 3 kartus išsakydami savo prašymą…

Na ir, žinoma, užbaigę savo ritualus pasistenkime pajusti širdyje meilę mus supančiai aplinkai, gamtai, Žemei ir sau.. Pajuskime kaip iš mūsų kūno dingsta įtampa, skubėjimas ir visa, kas mus tolina nuo gamtos, žemės, buvimo čia ir dabar. Leiskime sau giliai įkvėpti, užlaikykime savyje šią gautą energiją, po to iškvėpkime, žinodami, kad mumyse pasilieka tai, kas mums reikalinga, o išeina tai, kam atėjo laikas pasitraukti. Pabūkime su savimi ir gamta. Įsileiskime aplink tvyrančią energiją, grožį, judėjimą ir kūrybą į save. Lėtai, ramiai, su dėkingumu ir pasitikėjimu. Dėkokime mintimis už tai kad esame, už tai kad patiriame gyvenimo skonį, kad esame globojami ir mylimi…