Rodos, natūralu, jog mes žavimės didžiaisiais talentais, ir, matydami neįtikėtiną meistriškumą, svajojame – o, kad aš taip galėčiau. Arba galvojame: na ir pasisekė, kaip galima tokiame ankstyvame amžiuje taip neįtikėtinai groti, dainuoti, skaičiuoti?… Kita vertus, už kiekvieno talento, kuriuo žavimės, glūdi daugybė metų uolaus, kantraus darbo, ypač, jei gebėjimą, kuriuo žavimės, sunku įvaldyti.
Stebėdamiesi ar net pavydėdami, net neabejokite, jog šiuos gebėjimus siela ugdė daug gyvenimų.
Ugdė, kaip savo ryškiausią nuolat besitęsiančią svajonę išreikšti Amžinos dvasios šviesą ir galią, gyvenančią sielos gelmėje. Nors to dažniausiai nesuvokiame, būtent Sielos troškimas atskleisti savo dievišką prigimtį skatina ją nuolat kažko ieškoti, nesitenkinti tuo, kas jau pasiekta bei siekti išreikšti save tobulai arba įdomiai, kažkaip ypatingai, kitaip, nei kiti.
Ryškus talentas – tai visuomet ilgalaikio sėkmingo sielos darbo, trunkančio daug gyvenimų, pasekmė.
Dirva šiems talentams ruošiama ilgai, kantriai ugdant save iš gyvenimo į gyvenimą, kol galų gale gimsta žmogus – būsimasis mocartas ar einšteinas, jau nuo vaikystės demonstruojantis ryškų talentą ar net genialumą.
Talentai, kuriuos ilgai ugdo siela, gali būti ne tik menininko ar mokslininko – tai gali būti patys įvairiausi gebėjimai, susiję su dvasiniu gyvenimu, ekonomika, pedagogika, žmogiškuoju bendravimu, teisingumu ar gebėjimu vadovauti. Tai gali būti ypatingi gebėjimai mąstyti, kurti, transformuoti materiją, ją suvaldyti, ( statyba, architektūra, projektavimas, gamyba) ar gebėjimas gydyti, sapnuoti, suprasti kitus, o gal įkvėpti kitus ar išreikšti pasaulio grožį.
Dažniausiai yra tam tikras unikalus gebėjimų rinkinys, duotas kiekvienai sielai, kurį ji tik per daugybę gyvenimų atskleidžia tiek pati sau, tiek pasauliams, kuriuose persikūnija.
Kaip rodo mano patirtis bei įžvalga, nėra nei vienos sielos, kuri turėtų tik vieną talentą. Paprastai, kaip dvasios joje pasėtos nuostabios sėklos, sieloje nuo pat jos sutvėrimo pradžios gyvena visa talentų puokštė, ypatingas, tik šiai sielai būdingas jų derinys, kuris ją daro unikalią, ypatingą. Juo labiau nėra nei vienos sielos, kuri neturėtų nei vieno talento. Tai yra dvasios dovana mums. Tai garantas, jog kažkada būtinai tapsime talentingi, ryškūs, unikalūs, kažkuo genialūs, reikia tik iš tiesų karštai to panorėti bei nenustoti siekti. Reikia tik patikėti, jog gyvensime taip dažnai ir taip ilgai nemarios sielos dėka, jog vėl ir vėl persikūnydami, turėsime laiko realizuoti tai, kas kol kas atrodo neįmanoma. Tikrasis pašaukimas – tai visuomet įkvėpta sielos kūryba kartu su Amžinąja dvasia, neatsiejama nuo jos…
Manau, taip pat yra daug neatskleistų talentų milijonuose sielų, šiuo metu įsikūnijusiose ar laukiančiose būsimo gyvenimo, kurių talentai dar tik laukia įvardijimo, kuriems išreikšti žmonija šiandien dar neturi tam tinkamų žodžių bei sąvokų. Šie talentai, atėjus laikui, veršis į gyvenimą, atnešdami naujas veiklas, naujus šių veiklų įvardijimus, naujus, dar nepažįstamus žmonijai žodžius bei sąvokas.
Jiems išreikšti taip pat prireiks daug drąsos ir pasiaukojimo. Ypač į šio meto visuomenę, išgyvenančią didžiulį virsmą, pokytį informacinės vieningos visuomenės bei sąmonės link, ateina ypač daug sielų, pasiryžusių kurti, išreikšti savo pašaukimą visai naujomis formomis, išreikštomis naujose veiklos formose, kurių dar visai neseniai nebuvo.
Prisiliesti prie jų, šių Amžinos Dvasios mūsų sielai duotų talentų, mes galime tik tuomet, kai trokštame išreikšti save, savo giliausią prigimtį, kai neeikvojame gyvenimo vien tik materialiam išlikimui. Tik tuomet, kai su didele meile ieškome savo pašaukimo bei leidžiame sau dėl jo rizikuoti.
Bailys negali realizuoti pašaukimo, nes bijo išgirsti tą, kas jį šaukia. Savo pašaukimą jis suvokia kaip pavojų, nepažinumą, bet ne galimybes.
Pašaukimo realizavimas neateina, gyvenant atsargiai bei liekant komforto zonoje. Pašaukimui realizuoti kažkokiu momentu tenka žengti į bedugnę, nepažinumą, neturint jokių garantijų, jog joje užčiuopsime tvirtą tikrosios savasties pagrindą ar aplinkinio pasaulio pritarimą. Drąsa bei rizika, pasiaukojantis darbas, ilgą laiką nematant apčiuopiamo rezultato, yra ta auka, kurią turime sudėti ant sielos, kuriančios save daugybėje įsikūnijimų, altoriaus.
Tikrasis pašaukimas suskambės tik tuomet, kai nesitenkinsime pusėtinu rezultatu, kai ieškosime tobulumo. Tuomet, kai, būsime pasiryžę dėl jo paaukoti labai daug – savo sveikatą, gerovę, autoritetą, saugumą… Tai įvyksta tik tuomet, kai pašaukimo realizacijos altoriuje užsižiebia pasiaukojimo bei didžios ištikimybės dvasios vedimui ugnis. Taip pat tuomet, kai sąmoningai ar nesąmoningai bendradarbiaujame siela, išreikšdami jos giliuosius troškimus, kai mumyse gimsta troškimas padaryti geriausia, ką galime, kuomet darome tai visa jėga, nenuilstamai, su didžiule meile. Galima būtų pasakyti, jog taip veikti taip pat reikia talento.. Ir tai tiesa – tai atsidavimo, tarnystės dvasiai, meilės sielai talentas…
Pavydėdami kitiems, ko gero net neįtariame, kokia didelė, grandiozinė kaina yra sumokėta už tai, kad būtų išugdytas stebinantis bei žavintis aplinkinius talentas. Dažnai net neįtariame, kiek pasiaukojimo, kančios pareikalavo meistriškumas ar grožis, kurį stebime, o sužinoję kainą to, kas pasiekta, daugelis baimingai atsitrauktų, nebenorėdami mokėti tiek, kad pasiektų tą patį, kas tik ką juos žavėjo.
Tai-gi, nėra nei vienos netalentingos sielos, o tuo pačiu – ir žmogaus, kuris neturėtų kokių nors išskirtinių talentų potencialo. Kita vertus, ar jie pasireikš šiame gyvenime, priklauso nuo daugelio dalykų.
Visų pirma, nuo to, ar žmogus turės drąsos eiti nepatikrintu, jį šaukiančiu keliu, orientuodamasis ne tiek į komfortą, kiek į tai, kam jis jaučia dvasios ir sielos šauksmą.
Kita vertus, tai priklauso ir nuo to, kurį talento vystymo etapą išgyvena siela. Jei tai yra tiktai talento vystymo pradžia, tuomet, be abejo, sielos laukia daug kančios, nusivylimo savimi.
Šiame etape ji patiria daug skausmo, giliai savyje jausdama, ką turėtų vystyti, tačiau nesuprasdama, kodėl jai nesiseka. Ji taip trokšta, taip nori išreikšti, tai, ką jaučia, jog privalo daryti, o rezultatas atrodo nemokšiškas, apgailėtinas… Šiame etape absoliuti dauguma sielų nesuvokia, jog tobulumas, kurio išreiškimo būtinybę taip ryškiai jaučia asmenybė, išugdoma tik per daug gyvenimų, to neįmanoma išmokti per vieną gyvenimą, kitaip tai bus ne išskirtinis, ryškus talentas, o geriausiu atveju tiesiog neblogi gebėjimai.
Ką gi, kad nepasiklystų, sielai šiame etape prireiks daug kantrybės, nuolankumo, ištikimybės sielos vedimui ir kažkokio kito užsiėmimo, iš kurio ji galėtų pragyventi. Net tuomet, jei ji visa širdimi bus atsidavusi talento vystymui, vis – dėlto, ko gero, ji dar sunkiai gebės iš to pragyventi. Tačiau būtų negerai, jei ji visai atsisakytų jai brangių gebėjimų ugdymo. Šiame etape geriausia, jei būsimas talentas būtų vystomas kaip papildomas pomėgis šalia užsiėmimo, užtikrinančio pragyvenimo šaltinį. Kiek vėliau, kuomet talentas per kelis gyvenimus jau bus stipriau išvystytas, tuomet jis jau gali tapti pragyvenimo šaltiniu, tačiau šiame etape jis, ko gero, dar reikšis taip, kaip tai gali daryti daugelis. Jei siela sugeba per daug nenusivilti bei nepavargsta, tuomet tolesniame talento vystymo etape ji pradeda po truputį išsiskirti iš aplinkinių savo ypatingais gebėjimais, vis ryškėjančiu talentu. Dar vėliau, jei nesukaups per daug sunkios karmos kitose srityse, ji gali pasiekti tą etapą, kuomet talentas suspindės iš tiesų ryškiai, iškildamas aukštai virš vidutinybės bei džiugindamas pasireiškimais tiek savininką, tiek aplinkinį pasaulį.
Tam, kad galėtume pasiekti šių aukštumų, labai svarbu, kad įsikūnijanti asmenybė bendradarbiautų su siela, trokštančia išugdyti kažkokį ryškų gebėjimą. Kuomet ji sugeba tai padaryti, jos uždaviniai taip pat gali tapti reikšmingesni, paliekantys pėdsaką žmonijos sąmonėje.
Pašaukimui išreikšti, be abejo, visų pirma, svarbu drąsa bei ištikimybė, atliepimas tam, kas mus „šaukia“. O kas gi šaukia?
Be abejo, asmenybei – tai siela, ją šaukianti aukštesnioji esatis, artimesnė dvasios pasauliui. Yra ir jėga, kuri šaukia pačią Sielą realizuoti savo amžinąjį pašaukimą – tai Amžinoji dvasia, Aukščiausiasis mūsų Aš, arba Dieviškoji Sielos Šerdis. Tai taip pat ir dieviškoji būtis, šaukianti beribiam tobulėjimui, dieviškumo išreiškimui kiekvieną sielą.
Tik kuomet šis asmenybės bendradarbiavimas su siela ir dvasia tampa gan stabilus ar nuolatinis, gali susiformuoti įsikūnijimai, kuomet žmogus įkvėptai realizuoja savo pašaukimą, yra tuo laimingas bei naudingas pasauliui. Vis-gi, įsikūnijusi siela gali apie šį bendradarbiavimą žinoti arba nežinoti, jį suvokti arba tik nujausti, jo karštai trokšdama.
Vis-gi, nereikėtų manyti, jog tokio žmogaus gyvenimas būtinai yra sėkmingas pasaulietine prasme – toks žmogus gali patirti daug nelaimių, bėdų, kančios. Vis-gi, jis jausis laimingas esminiuose dalykuose. Ar patirdamas laimėjimus ar nesėkmes, jis bus laimingas jausdamas, jog daro tai, ką ir turi daryti…
Tikrasis pašaukimas tuo ir vertingas, brangus, jog jis visuomet išreiškia tiek sielos giliuosius evoliucinius poreikius, tiek Amžinos dvasios vedimą.
Tai, kas tikra, autentiška, unikalu, pradžioje gąsdina žmones savo juntama didele dvasios jėga. Tačiau, jei sugebame įsitvirtinti tame, kas mums brangu, neišduodame, nesubanaliname savo talento, tuomet galų gale tai, kas anksčiau gąsdino žmones, tampa mada, sektinu pavyzdžiu, savaime suprantamu dalyku, etalonu, kuriuo seka minios. Ši mintis gali įkvėpti bei padrąsinti tuos, kurie dar tik ieško savo tikrojo pašaukimo, yra šio gyvenimo kelio pradžioje. Be rizikos, aistros, atsidavimo savo svajonei neįmanoma jos išreikšti taip, jog tai būtų išties ryšku, talentinga.
Netgi tie, kurie jaučiate didelę trauką kažką savyje išugdyti, bandote išreikšti savo talentą, tačiau matote, jog šie bandymai sunkiai sekasi, susiduriate su daugybe kliūčių, vis-gi nepasiduokite, nenumeskite, nepaniekinkite to, kas brangiausia, visai. Ugdykite savybes, kurios kažkada pasireikš kaip didis talentas, po truputėlį, net jei tai galite daryti tik priešokomis, tik po truputėlį, tik kaip pomėgį. Jūs kuriate tuo savo sielos kraitį, kuris liks su ja amžinai, kuriuo jūs džiaugsitės ir kituose gyvenimuose. Neišduokite savo sielos unikalumo ir to, kas jai brangiausia, įdomiausia dėl to, jog tai per sunku ar kitų nevertinama, nesuprantama. Ateis laikas, ir rasite tokią išraiškos formą, jog supras ir įvertins, būtinai ateis, reikia tik nenustoti stengtis. Be šio ilgo pasiruošimo etapo kantraus darbo, trunkančio per eilę gyvenimų, pasiekti tviskančią talento viršūnę tiesiog neįmanoma, ir atsitiktinumų čia tiesiog nėra.
Todėl tuščia, beprasmiška pavydėti kitiems talentų. Bet koks talentas – tai ilgo, kantraus, daug aukų reikalavusio sielos darbo rezultatas.
Juk jeigu paprastai, be pavydo ir išankstinių nuostatų pažvelgtume į gyvenimą ir žmones, turėtume pripažinti, jog aplink matome daug žmonių, turinčių tokius gebėjimus, kurių neįmanoma išugdyti per vieną gyvenimą, kaip besistengtume. Pažvelkime – net maži vaikai labai skiriasi tiek charakterio savybėmis, tiek talentais, tiek tuo, kaip greitai arba lėtai ko nors mokosi. Ypač trečiajame tūkstantmetyje gimsta daug vaikų, kurie demonstruoja vien savo buvimu, jog žmogus vis geriau gali atsiminti tai, ką veikė praeitame gyvenime ir startuoti kaip talentingas kūrėjas jau ankstyvoje vaikystėje. Mums tai dovana, tokie vaikai mums mokytojai, savo talentu bei sielos atmintimi bylojantys, jog verta stengtis tobulinti sielą, jog yra jos tęstinė atmintis ir yra jos tęstinis, be galo įdomus gyvenimas. Tai ir yra žinios, kurių „ant kupros nenešiosime”, tačiau pernešime iš gyvenimo į gyvenimą kaip brangiausią sielos dovaną, atmintį.
Taigi, išsikelkime sau tokius uždavinius, kuriuos vertėtų tęsti kitame gyvenime, nesugebėjus įkūnyti šiame. Nesumenkink tikslų dėl to, jog gyvename trumpai, jog nespėsite jų realizuoti šiame gyvenime…Nenusivilkite savimi, nepasmerkite savęs, jog šiame gyvenime nespėjote svarbiausio – esminiai dalykai tęsis, būtinai tęsis iš gyvenimo į gyvenimą…
Pratęskite savo sąmonėje mylimo talento realizaciją per daug gyvenimų, duokite sau laiko, suvokite, jog esame amžinos esmės… Įteikite ją sielos ir dvasios vedimui. Pasakykite sau, jog pasieksite tai, kas brangu, kai tam subręsite…. kai tam subręs jūsų Siela. Ir…. tiesiog ištikimai brandinkite save. Būtent taip sugebėsite likti savimi, surasti savo kelią, ar būtumėte jo pradžioje, viduryje, ar artėtumėte į viršūnę…
Kita vertus, jei suformuosite tokios jėgos sprendimą, dažniausiai neteks laukti taip ilgai – realizacija, bent jau dalinė, regima, pastebima ir aplinkiniams, ateina jau šiame gyvenime.
Žinoma, tikslas, kad jo galėtume siekti net kelis gyvenimus, turi būti svarbus ir aplinkiniam pasauliui, neturi griauti nei jūsų nei kitų būtybių, kitaip jo siekdami sužvėrėsime, o pasiekę – nusivilsime.
Siekime tikslų, kurių siekdami, juos realizuodami, tapsime tuo, už ką save galime gerbti, kuo norėtume tapti. Tikslas, kaip ir jo siekimas, turi apšviesti mūsų pasaulį didėjančios prasmės šviesa, vaduoti iš ego gniaužtų, vesti link dieviškumo. Tik tuomet jį pasiekus, lydės ne nusivylimas, o išaugusi viltis ir jėga…. Tik tokiu būdu tapsime dovana aplinkiniam pasauliui, tinkamu indu dieviškai valiai, pasaulio harmonijai išreikšti…
Daugiau įdomių straipsnių rasite N.S. G. Wolmer svetainėje www.wolmer.lt
