Visi mes turime nematomus mokytojus. Žinokite, kad į mirusiųjų pasaulį pasitraukę artimieji niekada nepalieka savo vaikų ar globotinių iki tol, kol baigiasi jų žemiška kelionė. Visi mes turime nuosavą Angelą sargą. Turime ir savo glo-bėjus bei patarėjus. Kuo daugiau jūs gyvenime galite padėti ar įtakoti kitus, tuo daugiau nematomų draugų turite. Jie pasireiškia įvairiais būdais: per sapnus, per balsus ar mintis, per jausmų pasireiškimą. Mūsų mylimi ir išėję protėviai dažnai „globoja“ mus visokiomis priemonėmis ir būdais taip pat. Nesuklyskime: yra ligonių, kurie „girdi“ ir „mato“ kitaip negu žmonės, tačiau tie, kurie mato, jaučia ar girdi savo nema-terialius mokytojus, yra sveikos nuovokos ir intelekto. Ligoniai skaito, kad juos kažkas priverčia kažką daryti. O nematomi patarėjai neverčia žmogaus kažką daryti. Jie parodo galimybes, klaidas ir kita per mūsų laisvą pasirinkimą. Jie padeda suprasti, ką mes jaučiame ir kodėl. Jie padeda tapti daugiau mylinčiais, atleidžiantiems, padedantiems. Jie pataria sunkiais gyvenimo momentais, tačiau niekada neįsako, nenurodo, neužvaldo jūsų. Tai jūsų draugas. Taigi, vienišas atsiskyrėlis, gyvenantis miške ar kaime neturi tiek daug nematomų patarėjų kaip Motina –Teresė ar Mahatma Gandi. Kuo daugiau naudos pasauliui iš Jūsų, tuo daugiau pagalbos iš nematomojo pasaulio.
Didelis džiaugsmas turėti tokį patarėją. Jūs nežinote vienatvės, gyvenimas tampa sveikesniu ir harmoningu. Taigi, kada nežinote ką daryti ar nuspręsti, klauskite: „Kokie mano motyvai?“, „Kas nusprendžia šį mano elgesį?“ Jūs visados sulauksite atsakymo. O paskui liks jums spręsti, pasinaudoti patarimu kaip elgtis ar ne?
Tai taip veikia nematomi patarėjai. Jūs klausiate. Po to klausotės. Tada priimate sprendimus.
Kada jūs stebite savo motyvaciją, nori nenori automatiškai įsikiša jūsų patarėjai. Pabandykite ir įsitikinsite to teisingumu.
Kada mes surandame savo nematomus patarėjus – atsiveria didingas ir visai kitoks pasaulio suvokimas. Jūs domina kokiu būdu, kas ir kaip perduoda informaciją? Taip, jūs pamažu domitės spalvomis ir bangų vibracijomis, nes pagal tai atpažįstate pavojų ar saugumą. Kartais jaučiamas gėlių ar rožių kvapas pasako, kad Jūsų aplinkoje yra Angelų pasirodymas. Tuo jie nori jus nuraminti ar ką nors pranešti. Įsiklausykite į save. Nuraminkite protą. Išgirsite jų patarimą. Išvystykite savo ekstrasensorinį jautrumą. Negatyvumas traukia negatyvumą ir žemas vibracijas, o pozityvumas – tai geros emocijos, lengvos vibracijos ir bangos. Jūs tampate jautriu ar kitaip pasakyčiau – budriu, šviesos bangoms, garsui, energijoms. Pvz. Jūs nematote televizijos ar radijo signalų, tačiau jaučiate jas. Ir jūs jausite, kada jūsų nematomi patarėjai pataria ar suteikia jums atsakymą.
Tokiu būdu mes prieisime prie kito dalyko – išmokti išgirsti sielos balsą. Tai taip malonu – išgirsti sielos balsą. Tai tas pats, kaip po ilgos kelionės laivu, atlaikius daug audrų ir štormų, sugrįžti į gimtąjį uostą. Sugrįžti į krantą – tai sugrįžti į savo sielą – kažką didesnio nei fizinis kūnas. Būnant laive, jūs komunikuojate su uostu per raciją ir prietaisus. Jums viskas pranešama per raciją. Per penkis pojūčius ir intuiciją nematomi draugai mums padeda išgirsti sielos balsą, kuris yra dalis Dievo ar Kūrėjo, ar Superproto ar… vadinkite tai kaip jums patogu. Bet tas Didysis patarėjas yra jūsų sielos Aukštesnysis „Aš“. Kuo kilnesnė siela – tuo aukštesnis „Aš“. Tam, kad tapti aukštesniu, reikia daug ką patirti ir sužinoti. Žmonės, kurie yra kupini meilės, džiaugsmo, gėrio, gailestingumo, kurie yra patenkinti savo gyvenimu, darbu, talentų atskleidimu – tokie žmonės yra daugiau patyrę gyvenimiško mokslo arba stovintys ant aukštesnio evoliucijos pakopos laiptelio. Kaip sakoma, kuo ilgesnis ir sunkesnis kelias, tuo didingesnė ar turinti patyrimo siela. Kartais mes vadiname tai apšvietimu, prisikėlimu ar atgimimu iš dvasios. Jie suvokę TIESĄ. Jie surado ir išreiškė save. Kur yra paslėpta ta TIESA?
X X X
Kūrėjas tarė kūrinijai: Aš noriu kai ką paslėpti nuo žmonių iki kol jie bus pasiruošę tai priimti. Tai žinojimas, kad jie gali kurti savo likimą ir realybę.
– Duok man, – tarė lašiša. – Aš nunešiu į vandenyno gelmes ir paslėpsiu giliai dugne.
– Ne, – atsakė Viešpats. – Vieną dieną jie pasinertų iki dugno ir ten surastų.
– Duok man – tarė meška. – Aš nunešiu ant kalno viršūnės.
– Duok man, – tarė erelis. – Aš nuskrisiu į mėnulį. Jie nesuras.
– Ne, – atsakė Kūrėjas. – Vieną dieną jie pakils į aukščiau-sias viršukalnes ir nuskris net į Mėnulį ar kitas planetas.
Senasis Kurmis atsikrenkštė. Visi nutilo žinodami jo išmintį. Jis neturi fizinių akių, gyvena motinos žemės krūtinė-je. Laukė, ką ištars išminčius.
– Patalpinki tai jų viduje – jie ne visada klauso to, kas viduje.
– Atlikta. – tarė Kūrėjas.
Taigi, naudotis ekstrasensoriniu jautrumu, reikia įsižiūrėti į save. Penkių pojūčių sistema garantuoja sėkmę išorėje. Jos pagalba nustatome skaudamas vietas ar nubrozdinimus, tinkamą ar netinkamą` maistą, pavojingas kelius ar vietoves. Jei mes nesiimame priemonių išvengti pavojų, tai galų gale nukenčiame. Žaidimai su degtukais sukelia žemėje gaisrus. Nekreipiant dėmesio į kelio ženklus, galima nudardėti į griovį ar į bedugnę. Nemokant laikyti vinies, galima plaktuku nusimušti pirštus. Tiek apie išorę.
Tampant ekstrasensoriniu mes stebime kas dedasi mūsų viduje.
Žemė – tai trijų ir daugiau dimensijų scena. Kaip sakė V.Šekspyras: Pasaulis – scena, gyvenimas – drama, žmonės – artistai. Kada mes lankomės kino teatre vieni žiūrovai pilnai pasineria į filmo siužetą. Sustoja laikas ir nėra minčių apie savo gyvenimą. Kiti stebi ne tik filmo turinį, bet ir aktorių veiksmus bei aplinką. Dar kiti stebi siužetą, aktorių elgesį, seka įvykius ir mintis, tačiau kartu mąsto kaip ir kieno pagalba buvo atlikti pavojingi triukai, dekoracijos, filmo efektai. Yra ir tokių, kurie nesidomi filmo turiniu nei pastatymu, o mąsto tik apie savo problemas ar stebi ką daro kiti žiūrovai. Kiekvienas žmogus turi laisvą valią daryti tai, ką jis nori.
Ekstrasensorinis žmogus stebi savo reakciją, emocijas, tačiau žino, kad tai yra laikina – tai kino filmas. Ieško, ko gali išmokti iš filmo turinio, ką galima pritaikyti jo gyvenimui ar stengiasi atsikratyti kažko, kas jame sukelia nepasitenkinimą ar pasikartojančius nemalonius įvykius. Stebi ženklus, žmones, sinchronizaciją. Kokias emocijas ar prisiminimus sukelia įvykiai filme? Ką kalba vidinis balsas?
Ką nori pasakyti nenumaldomas ilgesys? Kodėl kilo noras aiškintis, grumtis, įrodinėti? Kas už to slepiasi? Kokie mano pykčio, pavydo ar džiaugsmo motyvai? Kas man svarbu gyvenime? Visų kilnesnių ir aukščiau išsivysčiusių sielų tikslas – kaupti meilę, ja dalintis su artimais ir pasauliu. Kodėl? Prieinama prie kito punkto – VIENUMOS.
X X X
Saulutė šviečia. Vandenynas garuoja. Nuo temperatūrų skirtumo kaupiasi debesys. Nusileidus saulutei ar dėl fizinių dėsnių sekos, prapliumpa lietus. Išgaravęs vandenynas jau lietaus forma suvilgo žemę. Pasisotina vandeniu augmenija, sužaliuoja gėlės. Kyla į šviesą augalai. Maitinasi augalais gyvūnija. Noksta daržovės. Maitinasi žmogus. Pavirtęs motinos pienu, vandens lašas maitina kūdikį. Miškai žali nuo drėgmės. Jie vandenį ir žemę paverčia lapais. Lapai išvalo orą, paversdami anglies dvideginį deguoniu. Žmogus, augalai ir gyvūnija kvėpuoja tuo deguoniu, kuris prasidėjo iš to begalinio vandenyno lašo. Medžiai – mūsų plaučiai.Be jų nebūtų gyvenimo nei deguonies.
Kaita. Viskas kilo iš pirmapradžio šaltinio. Viskas susieta vienas su kitu. Viskas sugrįžta į pirmapradį šaltinį.
Žmogus ir kosminė sąmonė yra viena. Taigi, neatskirkime savęs nuo visumos. Viskas kilo iš Vieno. Sakykime – Kūrėjo, Dievo, Pasaulio proto. Tuo pačiu reiškia, kad mes visi esame susieti vieni su kitais per sąmonę ar Dvasios energiją. Sakykime Dievas yra Absoliutas, Viskas aplamai paėmus. Mes – jo neatskiriama dalis. Dievas yra Meilė. Mes taip pat esame meilės išraiška žemėje. Dievo sąmonė sukūrė pasaulius. Taip pat ir mus. Mes irgi esame Dievo sąmonės dalis. Reiškia, kažkokiu tai būdu mes galime susisiekti su Pasaulio sąmone. Tam turime priemones: jausmus, mintis, intuiciją ir logiką. Smegenys – tarytum kompiuteris, protas – kaip programavimas. Jo pagalba prisijungiame prie Visatos informacijos šaltinio. Jei Dievas mus sukūrė, mes esame jo neatskiriama dalis. Atsižadėję Dievo ar meilės, atsisakome gyvenimo pilnatvės. Atsižadėję savęs – mes atsisakome Dievo. Dievui labai svarbu, gal daug svarbiau, mūsų santykiai su pačiu savimi negu su juo (ja). Suradus harmoniją su savimi, susitvarko santykiai su Dievu ir viskuo. Mumyse yra visa pasaulio informacija. Taip pat visi mūsų pergyvenimai ir pokalbiai, visi praeiti gyvenimai ir visi mums pasakyti žodžiai. Visa tai saugoma giliuose pasąmonės kloduose. Konfliktai su savimi ir kitais atsitinka tada, kada neatitinka mūsų įvaizdžio ir realybės santykis. Ilgainiui stebint save ir kitus pamatome, kas neleidžia mums būti tokiais kokiais norime. Suprantame, kad daug draudimų ir visokių baimių įsigijome vaikystėje. Vaikai yra kaip kempinės. Jie sugeria kiekvieną žodį ar jiems „užklijuotą“ etiketę. Dauguma žmonių taip ir eina per savo gyvenimą su visomis etiketėmis. „Tu kvailys“, „Tu negeras“, „Tu nieko nesupranti“. Kai ką mes atsinešėme gimdami. Dažnai tie dalykai, kas mus labiausiai erzina, būtent ir yra mūsų gyvenimo užduotis. Gal mums reikia tai praeiti ar priimti, ar pašalinti iš savo gyve-nimo. Kartais tos baimės tampa mūsų „monstrais“. „Bijau neįžeisti“, „Taip negalima elgtis“, „Geri žmonės taip nesielgia“, „Tikri vyrai neverkia“ , „Aš taip negaliu“ ir t.t. Grįžkime mintimis į vaikystę. Prisiminkime ir peržvelkime tėvų, giminės, savo, tautos būdo bruožus, įvykius ir situacijas. Kada mes buvome kažkuo nepatenkinti? Kodėl? Kas buvo pažeista tarpusavio santykiuose su savimi ir kitais? Kokios priežastys ir prielaidos buvo padarytos prisišaukti nemalonius ar malonius įvykius į mūsų gyvenimą? Surasime konfliktų šak-nis. Gyvenimo įvykius reikia peržiūrėti iš įvairių pusių, ne vien savo akimis. Tyloje apmąstę, surasime daug atsakymų į neatsakytus ir ilgai kankinančius klausimus. Daug ką reikia paleisti, daug kam reikia atleisti, daug ko atsisakyti, kai ką pradėti naujai. Dažnai tokiu metodu surandame pateisinimą skriaudiko elgsenai. Šitokiu būdu žvelgdami į savo gyvenimą, kartais atrasime naują suvokimą: piktas žmogus skundžiasi, kad jį supa pikti ir žiaurūs žmonės. Pavyduolis suras savo artimųjų tarpe daug pavydo ir t.t. Visi mes esame vieni kitų aukos. Tik harmoninga ir subalansuota būtybė gali pritraukti į savo gyvenimą harmoningus santykius su aplinkuma. Kitais atvejais tenka ištaisyti klaidas ir neteisingą mąstymą, kartais net per skausmingas situacijas. Pasaulis yra tobulas. Mes pritraukiame į savo gyvenimą įvykius ir žmones, nes mums reikia jų suteikiamų pamokų. Yra toks posakis: „Dievas žmogui siunčia tik angelus. Vieni jų mus apdovanoja už gerus darbus, kiti – suteikia gyvenimiškas pamokas ar išmintį.“ Kada mes nutolstame nuo meilės, mes nutolstame nuo Dievo ir Tiesos. Meilė neturi įsipareigojimų, nuostatų nei reikalavimų. Meilė nepiktybinė. Ji netrokšta įžeisti ar sunaikinti. Pasiskaitykite Jono Evangeliją ir laiškus. Jei visuose savo žingsniuose vadovautumėmės meile, pasaulis taptų rojumi. Nebūtų skausmo, karų, nesantaikos. Todėl būtina pasikeisti prioritetais su siela, jei esame nepatenkinti savo likimu. Supraskime, kad mes visi esame skirtingi, unikalūs, nors visi kilę iš to paties šaltinio. Supraskime, kad noras valdyti ar kontroliuoti žmogų – tai pirmas žingsnis į juodąją magiją. Leiskite kitiems būti tokiais, kokiais jie nori būti. Tuo priartėsime prie savęs ir Dievo. Grožis yra harmonijoje ir įvairovėje. Jei kiekvieno žmogaus darželyje būtų tik vienos rūšies gėlės, aplinka mums pasirodytų neįdomi. Monotoniška. Jei kiekvieno namuose būtų tik tas pats Čiurlionio ar Rembranto paveikslas – tai pradėtų mus erzinti. Jei visi žmonės būtų vienodos išvaizdos, odos spalvos ar charakterio, gyvenimas virstų nuobodybe. Taigi, įvairovė yra gerai ir pasaulis yra tobulai sukurtas. Nesistenkime vienas kito keisti. Nei nurodinėti. Patarkime kaip gyventi tik tada, kada esame užklausti padėti. Net melstis už kitus be jų leidimo ar prašymo, yra Visatos įstatymų pažeidimas. Tuo įsibrauname į asmens evoliucijos procesą. Įsikiškime į įvykius tiktai tada, kai kenčia kiti nekalti žmonės. Tačiau kartais suprantame, kad visiems įvykiams yra dėsningumas. Visais pagalbos atvejais geriausia nurodyti gaires, kaip ir kur ieškotis pagalbos, o ne atiduoti savo jėgas ir laiką, kada besikreipiantis į jus gali pats susi-tvarkyti su problema. Jei iš patirties žinome kur veda žmogaus veiksmai, mūsų pareiga švelniai ir griežtai paaiškinti, parodyti galimas pasekmes. Išvadas asmuo turi padaryti pats sau. Pvz: matote vagystę, apkalbas, barnius ir t.t. Galima pasakyti, kad viskas sugrįžta atgal. Toks gamtos dėsnis. Arba išaiškinti kas jo laukia ateityje, jei tokiu keliu eis. Žinokime: mes galime įvertinti padėtį, faktus, bet teisti ir kritikuoti – yra Visatos dėsnių pažeidimas. Tam yra atitinkamos instancijos ir nepakeičiamas Visatos Karmos dėsnio veikimas. Todėl yra pavojinga kaltinti ir teisti iki kol neprieštaraujama Visatos dėsniams. Mes visi žinome Jėzaus pamokymą: „Neteisk, kad nebūtum teisiamas“. Teisiant, nežinant priežasčių, tai galimybė prisišaukti tokius pačius įvykius į savo gyvenimą. Be to viskas tarpusavyje susieta. Hitlerio elgesys atitiko tuometinės Vokietijos daugumos piliečių pasaulėžiūrą kitoms tautoms ir nacijoms. Kiekviename iš mūsų yra trupinėlis ir Jėzaus ir Hitlerio. Pripažinkime tai. Matome iš šio fakto, kad ir netikusios vyriausybės ar asmenybės valdžios postuose, yra atspindys to KAS ESAME MES ar ką mes galvojame apie pasaulį ir save. Melo trumpos kojos. Anksčiau ar vėliau viskas išaiškėja. Būtų tai apkalbos ar melagystės. Paprastai už melo slepiasi baimė. Meluojant ir tam išaiškėjus, dažnai tenka išsisukinėti, aiškintis, taip prarandant gyvybinę energiją. Taigi, kada mes žiūrime serialus, filmo siužetas tęsiasi kitoje serijoje. Sekanti serija prasideda nuo to momento, kuriame veiksmas tarp veikėjų baigėsi ar sustojo. Ir taip iki tol, kol iš-sami istorija bus perpasakota.
Mūsų gyvenimas – daugiaserijalų visuma. Ir kiekviena serija – gali būti kita evoliucijos pakopa arba kitas gyvenimas. Tačiau visada nauja serija prasideda nuo to momento kuriame pasibaigė. Atsiranda nauji veikėjai ar vaidmenys. Viename gyvenime aš galiu būti kinų filosofas, kitoje – Indėnų karys, trečioje – moteris – afrikietė, trijų ar daugiau vaikų motina. Pasiskaitykite Roberto Monro, Lazarevo, Kubler-Ross, Van Prago ir kitų autorių knygas, netgi Biblijos užuominas, kuriose labai išsamiai aprašomi praeiti gyvenimai. Iš daugelio kino filmų susidarėme išvadas, kad tiesa visada išaiškėja ir laimi teisusis, kad nusikaltėlis ar skriaudikas visada susilaukia atpildo. Tai yra tiesa, nes kenkiantieji anksčiau ar vėliau visada patiria tai, ką suteikė nukentėjusiems. Jei ne šitame, tai kitame gyvenime. Bet būtinai patiria. Taigi ir mes gyvenimuose labai dažnai pasikeičiame vaidmenimis ar vietomis. Viskas įskaitoma: ir geri ir blogi darbai. Bet visada atpildas ateina. Toks gamtos dėsnis. Po veiksmo visada eina atoveiksmis. Palikę ir nuskriaudę vaikus, jei nesulaukė atpildo šiame gyvenime, žmonės kitame gyvenime atsiduria tokiose pat sąlygose kaip ir jų vaikai. Tam kad patirtų, ką anie patyrė. Dažnai būna, jei vaikai apkarto pykčiu ir kerštu savo gimdytojams, jie patenka į karminius ryšius ir kitame gyvenime pasikeičia rolėmis su jais ir kartoja ciklą tol, kol neišgydo per meilę ir atleidimą šitos tragedijos. Tada ratas atsidaro ir nereikia kartoti iš naujo pamokos. Kartais ateina nauji veikėjai, kuriems pagal jų darbus turi ateiti nuobauda ar apdovanojimas. Toks yra Karmos mechanizmas. Veiksmai kilę iš besąlygiškos meilės nesukuria Karmos poveikio. Karma visada susieta su reinkarnacija. Karma ir Reinkarnacija eina greta. Ir astrologija visada eina su reinkarnacija. Kiekvienas atitinkamas Zodiako ženklas turi tam tikras specifines užduotis. Jei mes žinotumėme visus savo vaidmenis ankstesniuose gyvenimuose, visaip kitaip šiuo me- tu žvelgtumėme į gyvenimą. Kada mes tampame ekstrasensoriniais, dažnai prisimename savo praeitį.
X X X
Jonas paliko savo šeimą pas ūkininkus ir išvyko į Ameriką užsidirbti pinigų. Padirbėti anglies šachtose. Žmona su trimis vaikais pasiliko kampininke pas dvarininką ir daugelį metų vargo viena su vaikais. Noras turėti daug pinigų apnuodijo šeimą, turtas tapo vienintele vertybe gyvenime. Galų gale susitaupęs nemažą sumą, Jonas po daugelio metų sugrįžo į namus. Nusipirko ūkį, tapo pasiturinčiu buože. Vaikai po ilgo skurdo ir vargo meto, didžiavosi tapę pasiturinčiais ūkininkaičiais. Dukros užaugo, sūnus perėmė tėvo turtą. Nuo sunkaus ir kankinančio darbo anksti pasiligojo ir numirė motina, o neužilgo ir tėvas, praradęs sveikatą ir jėgas giliose šachtose. Petras liko didelio ūkio šeimininku. Buvo smarkaus būdo, praėjęs vargus ir pažeminimus, tačiau skriaudė savo ūkio darbininkus. Devintame nėštumo mėnesyje su vienais marškiniai buvo išvaryta jo samdinė, po krūtine nešiojanti jo kūdikį. Seserys neatsiliko nuo brolio. Tyčiojosi iš neturtingesnių, palaidavo. Petras neturėjo pinigų išmokėti seserims už ūkį. Kažkas prirodė turtingą neišvaizdžią amerikonę. Atsinešė kraičio dešimt tūkstančių dolerių. Tais laikais tai buvo labai dideli pinigai. Nemylima Petro buvo jo svetimtautė žmona. Išmokėjęs dalis seserims, jis sumanė atsikratyti savo žmona. Už pinigus uždarė vargšę moteriškę į ligoninę, prigirdęs žolėmis ir vaistais. Paskelbė psichine ligone. Po kiek laiko susipažino su inteligentiška apsišvietusia moteriškute ir pradėjo savo naują šeimyninį gyvenimą. Seserys, užsikrėtusios godumu atsikratė savo vyrais. Pasikeitė laikai. Atėjo sovietų okupacija. Petras neteko viso turto ir kad išliktų gyvas, išvažiavo su šeima į miestą. Seserims atsitiko nelaimės. Vienai matant, nuo granatos sprogimo žuvo mylimas sūnus. Ši moteris išprotėjo, antroji – po didelių traumų gyvenime, taip pat neatsigavo psichiškai. Petras pradėjo dirbti fabrike. Išsinuomavo kambarėlį pas žmones metams laiko, o pragyveno tuose namuose daugiau nei 15 metų. Pirmoji duktė po šuns užpuolimo susirgo psichine liga. O gal tokia buvo nuo gimimo, vienas Dievas težino. Abi dukros ne kartą patyrė seksualinį smurtą nuo užpuolikų. Piktas ant likimo, Petras gėrė, sirgo bronchitais ir širdies ligomis, pykosi su žmona ir dukromis. Visos giminės merginos buvo nelaimingos asmeniniuose gyvenimuose. Vienišos ar paliktos. Vyresnioji dukra visam gyvenimui buvo patalpinta į ligoninę, jaunesnioji nešė savas kančias. Pasikorė jos puikus vyras, sūnus augo žiauraus ir pikto charakterio. Viena atgaila ir maldos gali nuimti šios šeimos prakeikimą. Kas nors tai padarys, kada suvoks padarytą Visatos pažeidimą. Meldžiantis turtui, visas turtas buvo atimtas.
Ši istorija neišgalvota. Manau, tokių istorijų galime surasti milijonuose pavyzdžių. Netgi žinomų Kenedžių šeimos istorija. Praeityje, labai turtingas Kenedžių šeimos protėvis negalėjo susitaikyti su nesveiko moteriškos lyties kūdikio gimimu šeimoje. Pažeidus Visatos etikos dėsnius, ši garsi giminė neša bausmę per gyvenimus, prarasdama vyriškos lyties palikuonis ankstyvame amžiuje. Mes dar naudojame tą pačią prieš Abelį panaudotą Kaino energiją. Taigi, čia noriu pacituoti S. Lazarevo „Karmos Diagnostika“ knygos ištrauką:
„Iš meilės Dievui gimsta dvi žmoniškųjų vertybių linijos. Pirmoji linija realizuojama kaip meilė žmonėms ir pasauliui. Noro turėti šeimą pagrindas – meilė artimam žmogui. Meilės kitam žmogui pagrindas – noras turėti nuo jo vaikų, t.y. dauginimosi instinktas. Dauginimosi instinkto pagrindas – kūrybos ir kūrimo instinktas. Žodžiu, kuo reikšmingesnės žmoniškosios vertybės, tuo mes esame arčiau Dievo. Tačiau jos vis vien lieka žmoniškosiomis ir todėl turi būti sugriautos, tai yra sukurtos su naujomis savybėmis.
Antroji vertybių linija susijusi su vystimųsi. Gabumų, intelekto pagrindinė vertybė – tobulybė. Tobulybės pagrindas – likimas. Likimo pagrindas – ateitis.
Jeigu žmogus padaro savo tikslu meilės žmonėms ir pasauliui liniją, pasirodo pavyduliavimo ligos, ir gydomos jos išdavyste, barniais, nuoskaudomis, neištikimybe.
Jeigu žmogus trokšta didžiausia vertybe padaryti tobulybės ir vystimosi liniją, atsiranda išpuikimo ligos ir gydomos jos nesėkmėmis, apgaulėmis, neteisingais įskaudinimais ir įžeidinėjimais, likimo nemalonumais, ateities planu sužlugdymu.
Jeigu absoliutizuojamos abi linijos, gydymui dažnai dar pridedamos sunkios ligos: vėžys, šizofrenija, cukrinis diabetas, išsėtinė sklerozė it taip toliau.
Dažniausiai visiškai nebūtina smulkiai peržvelgti visą gyvenimą, kartais pakanka prisiminti tik du ar tris stambesnius įvykius ir pakeisti požiūrį į juos. Atgailos esmė ne ta, kad apgailėtumėme praeitį, o ta, kad pasikeistumėme patys ir nebedarytumėme klaidų ateityje. Tikintis į Dievą žmogus bet kokioje situacijoje gali rasti naudos, suprasdamas, kad ji ne atsitiktinė.“ (S. Lazarevas „Karmos Diagnostika“ 1,2,3 – ISBN 9986-504-42-2, 1996)
