Laisva nuo darbų diena. Nėra paskaitų nei darbo. Sėdžiu fotelyje ir skaitau knygą. Staiga pajuntu nerimą. Keletą valandų anksčiau mano dirglumas privertė duoti neigiamą atsakymą seseriai, paprašiusiai išeiti apsipirkti maisto produktais.

– Keista, kodėl aš tokia sudirgusi? – galvojau pasilikusi viena kambaryje.

Trinktelėjo durys. Įraudusiais skruostais, sugrįžęs vyras skubino mane:

– Ruoškis. Mano ansamblis užėmė  pirmą vietą miesto konkurse. Einame į restoraną atšvęsti, paskubėk. – tarė.

– Niekur neisiu. Nėra noro nei nuotaikos. – atsakiau.

Susierzinęs vyras išskubėjo pas laukiančius ansambliečius. Pasilikusi viena susimąsčiau, kodėl atsisakiau tokių malonių įvykių? Pietūs restorane. Ar pasivaikščiojimas puikiu oru po miesto parduotuves. Atsakymo neišgirdau, tačiau  padidėjo susierzinimas. Įsiklausiau į savas mintis ir staiga  supratau priežastį. Pagavau mintį: „Kažkodėl ilgai miega sesers kūdikis“. Tyliai pastovėjau prie jos miegamojo durų. Tylu. Pirmame aukšte sesers vyras kalbėjosi su draugu. Grįžusi į kambarį pasiėmiau skaityti knygą. Nesisekė susikoncentruoti. Šį kartą atidariau duris žinodama, kad kažkas negerai. Priėjusi prie vaiko lovytės, radau užmestą pūkinę antklodę ant galvos. Vaiko veidelis buvo mėlynas. Kelių mėnesių kūdikis duso. Laiku suteikta pagalba išgelbėjo mažojo Donato gyvybę. Keletą minučių vėliau, vaiko išgelbėti būtų neįmanoma.

Sesuo sugrįžo po keletas valandų. Dar keleto dienų prireikė išgydyti streso iššauktą vaiko kūno perkaitimą. Kas ir kodėl privertė  mane pasilikti namuose?

X  X  X

Pasimetusi nuo anytos Maskvoje, atsiradau geležinkelio stotyje prieš išvykstant traukiniui į Kauną. Žinojau vagono numerį ir išvykimo laiką. Traukinio palydovė paprašė parodyti bilietą. Atsakiau, kad bilietą turi anyta, kuri netrukus turėtų pasirodyti. Vagone buvo laisvų vietų ir palydovė užklausė ar turiu pinigų bilietui, jei anyta nepasirodytų? Atsakiau „taip“. Likus penkioms minutėms iki traukinio išvykimo pajutau stiprų nerimą.

–              Sakykite ar yra kitas traukinys, einantis tuo pačiu maršru-tu?- paklausiau traukinio palydovę.

–              Taip. Kaliningrado kryptimi. Jis išvyksta po penkiolikos minučių. Pirkite bilietą, nes anyta nepasirodė – atsakė palydovė.

–              Nepirksiu, nes aš sumaišiau traukinius. – tariau.

–              Neverta  išlipti. Jūs su sunkiu bagažu, reikės pereiti dvi platformas, traukinio sąstatas ilgas. Nesuspėsite.

–              Suspėsiu, – atsakiau ir paskutinę minutę iššokau iš traukinio.

Paskutinę minutę prieš išvykstant kitam traukiniui, pasiekiau antrą vagoną. Sutikau anytą kuri jaudinosi dėl ma-nęs. Traukinys pajudėjo. Po trijų valandų kelionės traukinys sustojo. Užgeso šviesa vagonuose. Traukinio ekipažas užrakino vagonų duris. Sąstatas sugrįžo į Maskvą. Tik paryčiais sužinojome, kad traukinys į kurį aš buvau įlipusi, patyrė avariją. Susidūrė su priešpriešiais važiuojančiu traukiniu. Nukentėjo keturi vagonai. Kiek aukų? Tais laikais buvo slepiamos tokios žinios. Jei nebūčiau palikusi traukinio paskutinę minutę,  manęs galėjo nebebūti gyvųjų tarpe. Kas privertė mane pakeisti norą važiuoti pirmuoju traukiniu? Kas pakuždėjo, kad gali būti kitas traukinys, važiuojantis ta pačia kryptimi  beveik tuo pačiu laiku?

X    X   X

Nėra lengva užauginti vaikus. Tai reikalaujantis pasišventimo darbas. Mano kelių mėnesių naujagimis gimė jautrus, tarytum atspindintis visas nėštumo metu pergyventas emocijas. Padidintas jautrumas reikalavo daugiau dėmesio. Po daugelio bemiegių naktų ir rūpesčiais apkrautų dienų, vyras nutarė išleisti mane su drauge prasiblaškyti. Seniai ilgėjausi teatro. Laukė kelionė į sostinės Operos ir baleto teatrą. Nupirkti bilietai ir suplanuotas laikas. Paskambinus draugei telefonu, norint sutarti susitikimo vietą, staiga nuotaika pasikeitė. Atsirado nerimas. Kodėl? Išsisukau nuo tiesaus atsakymo draugei ir galų gale atsisakiau kelionės. Nesupratau, kodėl atsisakau tokio malonaus įvykio? Vidujai pradėjau klausinėti savęs. Nejaugi nepasitikiu savo vyro pažadėta priežiūra? Kodėl  pasiteisinau melu, sakydama, kad vyras pakeitė planus ir turi atlikti skubų darbą? Nesulaukiau atsakymo, tačiau kažkoks balsas  viduje liepė atsisakyti kelionės. Tais laikais buvo neįprasta tikėti intuicija, be to draugė to nesuprastų. Todėl ir išsisukinėjau visais įmanomais būdais.

Stipri nuojauta, kad kažkas atsitiks,  privertė nepaklusti įkalbinėjimams. Po dvidešimt minučių viskas paaiškėjo. Kitame kambaryje miegantis mano mažylis pradėjo keistai kvėpuoti. „Lojantis“, su dusuliu, gąsdinantis kvėpavimas privertė kreiptis į medikus skubios pagalbos. Pirmas, labai stiprus laringito priepuolis buvo ypatingai pavojingas kūdikio gyvybei.  Nuojauta pakuždėjo, kad rūpestinga motinos priežiūra atitrauks galimas komplikacijas. Pasirašiau atsisakymą patalpinti kūdikį į  ligoninę. Be poilsio, su kūdikiu ant rankų  praleidau tris dienas ir naktis kambaryje, pripildytame garų su įvairių vaistažolių kvapais. Rajono daktarė vėliau paaiškino galimus pavojus ir pagyrė mane už kūdikio greitą pasveikimą.

Iš šio pavyzdžio matome, kad intuicija kalba per nerimo jausmus, tarytum perspėdama apie pavojus ateityje.

X  X  X

Gytis dažnai užtrūkdavo su drauge. Motina per daug nesijaudindavo. Vaikis ne ūmaus charakterio. Turėjo automobilį. Suaugęs ir savarankiškas, neturintis žalingų įpročių. Naktį motina pabudo nuo nerimo. Staiga pajuto norą melstis. Meldėsi karštai, tarytum nujausdama nelaimę. Nebuvo labai religinga ir pamaldi. Tačiau tą naktį meldėsi karštai ir jausmingai. Už savo sūnų.

Paryčiais sūnus grįžo. Sužalotos, cigaretėmis pradegintos rankos tarytum sakė, ką jam teko pergyventi tą naktį. Užpuolikai jį ir merginą uždarė bagažinėje. Apiplėšę ir kankinę miške.

Kas pakeitė jų norą nenužudyti, tik vienas Dievas težino. Po keleto valandų pasisekė pramušti panelę ir patekti į automobilio saloną.

Jeigu vaikino motina būtų visada nerimaujanti – galima būtų pagalvoti, kad jos neramios mintys iššaukė nelaimę.

Šiuo atveju, nuojauta piršo mintį melstis. Todėl šis įvykis kitoks. Galinga maldos jėga.

X   X   X

Begamindama pietus, staiga pradėjau drebėti. Pajutau skausmą pilve ir pradėjau drebėti. Įsiklausiau į mintis.

– Kas atsitiko, mama?- sunerimo vaikai.

– Mano sesuo. Rodos, skrenda lėktuvu namo. Kas jai yra? Ko ji bijo? Jaučiu jos skausmą. – vaizduotė man rodė paveikslą. – Nebijok, sesute, viskas bus gerai. Dieve, apglobk ją meile, siųsk stiprybės ir angelų globą.

Truputį pasimeldus aprimau.

Po kiek laiko sužinojau, kad sesuo turėjo operaciją. Išoperuotas auglys. Skrendant lėktuvu namo, man nežinant datos ir laiko, tačiau atitikus nuojautos „pakuždėtam“  įvykio aprašymui, sesei teko patirtį skausmo priepuolį.

X    X    X

Kazimieras atvyko į naują  Violetos gyvenamąją vietą pasisvečiuoti. Viešnagė užtruko, nes miestelis jam patiko ir žmogus sumanė persikelti į šią vietą gyventi. Pradėjo ieškotis darbo. Šeimininkė jautė, kad ne šiaip sau likimas atvedė tą pažįstamą vyriškį į jos namus. Užtrukus viešnagei, norėdama palaikyti su vyru ir svečiu gerus santykius, ji nutarė pasiūlyti žmogui persikraustyti į viešbutį apsistoti. Viešnagė buvo prailgusi. Plaudama indus ji pajuto, kad šalia stovi moteris. Nematoma paprasta akimi, tik jaučiamas  buvimas. Keitėsi mintys: moteris, aukšto ūgio, su skarele, ilga kasa, apsukta žiedu aplink galvą. Kas ji? –klausė Violeta. Adelė.- atsakymas. Kas ta Adelė? – Kazimiero motina- „pagavo“ mintį. Ko ji nori? – Sūnui pagelbėti prašo. Kaip aš galiu pagelbėti ir kodėl? – Pasimetęs gyvenime. Motina prašo nurodyti gaires, kokiu keliu ir kaip eiti. Prašo pasakyti, kad niekada nemeluotų ir nesipuikuotų prieš kitus. Viskas.

Šeimininkė pradėjo pokalbį su savo vyru. Paminėjo Mato  25:35 žodžius: „Nes aš buvau alkanas ir tu man davei maisto, buvau ištroškęs ir tu davei man atsigerti, buvau keistas pakeleivis ir tu mane priėmei…“ ir tarė :

– Svečias į namus – Dievas į namus“ – tokia senolių patarlė, gal jos reikia laikytis?  Pergyvenau įdomų telepatinį bendravimą. Rytoj patikrinsiu, ar tai tiesa. Tačiau leiskime svečiui pabūti ilgiau.

Vyras sutiko laikyti svečią namuose tiek kiek reikės. Ryte Violeta užklausė Kazimiero, kaip atrodė jo motina. Vaizdas atitiko. Paklausė, kas jo šeimoje vardu Adelė.

– Kaip?  Tai mano mamytės vardas.- šūktelėjo  žmogus ir nusišypsojęs paklausė: – O iš kur tu žinai jos vardą?

– Man sunku tau paaiškinti. – atsakė ji.- Tačiau pasirodo aš vakar su ja kalbėjausi. Jinai prašė tau pagelbėti.

– Kaip prašė? – suglumo pašnekovas. – Juk jinai jau 31 –neri metai, kaip mirusi.

Žmogus susijaudino, išgirdęs vakarykštį „pokalbį“. Galų gale patikėjo, kad tai tiesa, nes daug kas atitiko iš pasakojimų. Draugo motina lankėsi dar keletą kartų.

Susidarė įspūdis, kad ir Kazimieras kaip ir mes visi, daug kartų gyvenime irgi buvo ekstrasensorinis. Tačiau niekada tuo nesusidomėjo. Turint ekstrasensorinį jautrumą ir panaudoti jį – du skirtingi dalykai. Svarbu tai suprasti, kadangi mes visi tampame ekstrasensoriniais. Kada mes visi tai suprasime, ieškosime būdų kaip panaudoti šią savybę gyvenimuose. Aplamai, ši savybė nėra nauja. Nauja tai, kad šiuo metu mes visi ją atrandame. Ir yra labai svarbu tai pastebėti.  Praeityje ekstrasensorika turėjo kitą vardą.