Žinome iš knygų, kad gyvybė žemėje egzistuoja milijonus metų. Tačiau žmonijos istorija, surašyta seniausiuose surastuose rankraščiuose, apima maždaug 6 milijonų metų laikotarpį. Didysis tvanas, aprašytas Biblijoje, įvyko prieš 6 milijonus metų. Kas vyko žemėje iki to laikotarpio galime tik spėlioti arba bandyti surasti tiesos trupinius senovinėse sakmėse ar mitologijos kūriniuose. Girdėjome apie Šumerų, Druidų, Egipto civilizacijas, spėliojame apie paskendusią Atlantidą ir pradingusią Lemuriją. Tiesa tai ar mitas? Net jeigu tai mitas, kas tai sugalvojo? Ką tuo norėjo mums pasakyti tolimi protėviai? Kodėl nerimsta archeologai ir mokslininkai, beieškodami nuskendusių kontinentų ir pradingusių civilizacijų egzistencijos ženklų? Kaip mes atsiradome? Kodėl tokie skirtingi ir tokie panašūs? Kokia mūsų paskirtis žemėje ir aplamai?
Daug metų mokyklose studijavome ląstelės sandarą, jos formą ir atsiradimą. Supratome, kad viskas kilo iš ląstelės. Amebos. Žuvis yra sudėtingesnė. Jau ne vienaląstis kūrinys.
Šuo yra daug sudėtingesnis gamtos sutvėrimas, o beždžionė – visai netoli nuo žmogaus. Girdėjome kad žmogus yra aukščiausia gyvybės išraiškos forma žemėje. Tačiau pradedame stebėtis ir gyvūnų protiniais sugebėjimais (turiu omenyje delfinus, banginius ir kitus žinduolius). Viskas priklauso vienas nuo kito ir progresuoja. Žuvis maitinasi žemesniais ir silpnesniais už ją sutvėrimais. Žmogus, kaip aukščiausia gyvybės forma žemėje maitinasi ir gyvuliais, ir žuvimis, ir augalais, ir paukščiais. Milijonų ar milijardų metų evoliucijoje mes supratome ar girdėjome, kad viskas sutverta žmogui. Kaip prie to supratimo mes priėjome – nežinia. Taip pat žinome, jeigu du žmonės susižieduoja ar pasižada vienas kitam, jie sudaro santuoką arba bendriją. Jei jie yra tokio paties lygio intelekto, tačiau skirtingo charakterio arba kitaip, vienas dosnus ir besirūpinantis kitais, o partneris – niūrus, savimyla ir egoistas, mes sakome, kad pirmasis yra daugiau išsivystęs ar išsiugdęs geras savybes. Jei vienas žmogus sąmoningai aukojasi kito žmogaus labui, pvz. globodamas invalidą ar uždengdamas savo kūnu nuo kulkos draugą mūšio lauke, mes sakome, kad žmogus paaukojo gyvybę už kitą arba kad toks žmogus yra kilnios sielos. Mes tą žinome, tačiau tik šitokiu būdu mes galime apibūdinti žmogaus išsivystymo lygį.
Jėzus, kaip mes žinome iš istorijos, žinojo savo gyvenimo pabaigą. Žinojo, kas ir kada iš artimų draugų jį išduos sunkią minutę. Tačiau jis nepasitraukė nei nuo jį išduodančių žmonių nei nuo jo laukiančios tokios baisios mirties. Visa tolimesnė žmonija lenksis prieš tokią žmogaus didybę, jo jėgą ir meilę, kuria jis mylėjo pasaulį. Visi, netgi tie, kurie nusigręžė nuo jo ir atsisakė jo, kalbės ateities kartoms, kad tai buvo pati iškiliausia asmenybė žmonijos istorijoje. Kas ir kokiu būdu jam pranešė apie ateities įvykius? Kaip ir iš kur Didysis Nostradamus ar kiti Žmonijos pranašai sužinodavo ateities įvykių eigą?
Mūsų giluminis supratimas sako mums, kad aukštai išsivystę žmonės yra tie žmonės, kurie vardan meilės aukoja savo interesus ir gyvybę, negaili nei sveikatos nei jėgų. Tai labai svarbu suprasti šiuo žmonijos evoliucijai svarbiu laikotarpiu. Egzaminuodami save ir kitus mes suprasime, kiek toli mes ir žmonija pažengė išsivystyme. Galėsime matyti kur, kokiame lygyje mes esame „įstrigę“. Ką reikia pataisyti, išsiaiškinti ar palikti praeityje. Nutarti išsiaiškinus, kas mums svarbu gyvenime. Kas mus valdo? Už ką mes galėtumėme atiduoti gyvybę, vardą, garbę? Sąlygos, kuriose mes gyvename: gamta, klimato pasikeitimai, ekonominė situacija, santykiai tarp tautų – tai rezultatas viso to, ko mes išmokome begyvendami ir betyrinėdami žemėje, naudojant penkių pojūčių matavimo sistemą. Supratome:
VEIKSMAS GIMDO ATOVEIKSMĮ.
Pamatėme, kad kiekvienas įvykis gyvenime turi priežastį. Pamatėme savo norų rezultatus. Supratome, kad nepažaboti norai, įniršis žudo: atima mūsų jėgas, gyvybę, pralieja kraują – mūsų gyvybės nešėją. Pamatėme, kad gerumas ugdo. Pamatėme ir pajutome skirtumą tarp šypsenos ir urzgimo. Patyrėme pažinimo pamokas. Supratome, kad pagalys yra įrankis: lazda – šlubam, kuolas – daržovėms prilaikyti. Supratome, kad lazda gali turėti ir kitą paskirtį: ja galima apsiginti nuo šunų ir atimti gyvybę kitam. Ietimi ar žeberklu galima pradurti kūną, tačiau su juo galima palengvinti daugelį darbų kasdienybėje. Peilis gali papjauti žmogų ar gyvulį, bet taip pat gali daug kuo padėti buityje. Tos pačios rankos, kurios gamina bombas, gali būti panaudotos statant mokyklas ar šventyklas. Protas, kuris koordinuoja smurto veiksmus, gali tapti protu kuris vienija. Priklauso nuo to, ką pasirinksi. Reiškia – rezultatai ateina nuo pasirinkimo. Du žmonės: Jėzus ir Hitleris. Vienas pasirinko naikinimą, kitas – atidavė savo talentus ir meilę žmonijai.
Taip pat pastebėjome, kada nėra pagarbos, ar tai būtų šeimos santykiai, pareigos, visuomenė, tauta – gyvenimas nėra ramus. Viešpatauja smurtas, brutalumas, nelaimės ir vienatvė. Gyvenimas fiziniame kūne šioje planetoje, atitinkamose aplinkose ir situacijose yra geriausia ir stipriausia mokykla mums suprasti – KAS YRA KAS? Gyvendami penkiais pojūčiais žemėje – šioje pažinimo mokykloje – supratome, kad išgyventi, išlikti, mes turime turėti kažkokią atsvarą ar tai jėgą. Mes turime apsisaugoti nuo kitų sukurtais įstatymais, kažkokia tai jėga arba ginklu. Vyras, norintis apsaugoti savo vaikus ir žmoną, namus ir turtą, įsigyja draudimo poliusą arba ginklą, atitinkamą tam laikotarpiui. Anksčiau tai buvo akmuo ir lazda, vėliau – peilis ir šautuvas. Gentis, norėdama apsisaugoti nuo kitų genčių – kalė ginklus ir vienijosi. Tarpe visų šitų įvykių, vyras norėjo dominuoti žmonai ir vaikams. Ir taip… geometrine progresija amžių bėgyje atsirado jėgos kultas. Tas, kas turi daugiau raumenų, daugiau jėgos, daugiau turto, daugiau žmonų, daugiau gyvulių, daugiau iškasenų, daugiau proto…
Kada ribotas fizinio pasaulio suvokimas įtelpa tik į penkių pojūčių modulį, fizinio būvio ar išlikimo pagrindu tampa baimė. Noras kontroliuoti. Noras valdyti. Baimė prarasti ar paklusti…
Kai baimė, gailestis, nuoskaudos užvaldo mus ir pririša prie aplinkinio pasaulio, skrydžio pojūtis išnyksta ne tik iš sielos, bet ir iš kūno.
Baimė ir noras dominuoti atsiliepia kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje. Jėgos ar statuso troškimas, noras kontroliuoti, nurodinėti, įsakinėti vienaip ar kitaip atsiliepia santykiuose tarp sutuoktinių, tarp tų, kurie turi superjėgą, tarp nacijų ir rasių, tarp klasių ir lyčių. Taip suardoma harmonija tarp tautų ir tarp draugų. Ta pati energija, kuri nusiuntė karius į Persijos įlanką, jau buvo nusiuntusi karius į Vietnamą ar dar anksčiau – kryžiuočius į Palestiną. Energija, kuri užgesino Romeo ir Džiuljetos meilės ugnį, tai ta pati energija, kuri įsikiša į dviejų žmonių meilę, gimusią skirtingų rasių ar religinių įsitikinimų grupėse. Energija, kuri buvo nukreipta per Judą prieš Jėzų, per Li Harvey Osvaldą prieš JAV prezidentą Dž.Kenedį, visiškai nesiskiria nuo energijos, panaudotos Kaino prieš brolį Abelį. Kivirčai tarp brolių ir seserų, korporacijų konfliktai – visų priežastys tos pačios: tos pačios jėgos panaudojimo išraiška.
Galimybė kontroliuoti aplinką ir tuos kurie joje, tai galimybė jausti, ragauti, matyti, girdėti, užuosti. Tai išorinė jėga. Ši jėga gali būti pavogta, atimta, prarasta. Galime tai matyti iš gyvenimiškų pavyzdžių. Sutrikus sveikatai, sutrinka mūsų uoslės. Biržose ar rinkimuose galima prarasti ir pinigus ir valdžią.
Bankrutavus bankui ištuštėja žmonių indėliai. Jėgos panaudojimo rezultatas – smurtas ir destrukcija. Visos mūsų institucijos: socialinės, ekonominės ir politinės atspindi išorinės jėgos paieškas dominuoti, kontroliuoti ir valdyti. Šeimos kaip kultūros gali būti patriarchalinės ir matriarchatinės. Vienas šeimoje „nešioja kelnes“. Vaikai šitai supranta ankstyvoje vaikystėje. Tai formuoja charakterius ir atsiliepia jų likimams. Jei mus supo brutalūs, pikti, depresuoti žmonės, tai dar ankstyvoje vaikystėje mes daug blogo sužinojome apie pasaulį ir save. Ir tuo tikime tol, iki kolei “autoritetai“ nebeturi mums įtakos. Kartais tai tęsiasi ne vieną dešimtmetį ar gyvenimą ir įtakoja daugelio palikuonių gyvenimams bei sąlygoms.
Policijos departamentai kaip ir armija – yra išorinės jėgos pasireiškimo institucijos. Ženklai, batai, radijo siųstuvai, uniformos, ginklai ir šarvai, laipsniai ir visa kita yra baimės simboliai. Tie kurie juos nešioja yra kupini baimės. Jie bijo būti pasaulyje be apsaugos. Tie, kurie kolekcionuoja ginklus ir karo atributiką – jie taip pat kupini baimės. Jie bijo tų simbolių jėgos, kaip ir bijo tų kas nešioja tuos simbolius. Taigi, jie bijo abiejų. Policija ir jos dalys, armija, taip pat patriarchalinės ar matriarchatinės šeimos ir kultūros pasireiškia išorinės jėgos išraiškomis. Jie yra atspindys bei išraiška – kas esame mes kaip individualybės ir grupės. Kam mes atstovaujame.
Išorinės jėgos panaudojimas kontroliuojant ekonomiką pasireiškia plačiu mastu. Galimybė valdyti ir kontroliuoti pasaulį yra sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Kad apsaugoti darbininkus nuo tų žmonių grupės buvo sukurtos profsąjungos. Tačiau JAV daugelis mafijos atstovų būtent priklausė profsąjungoms. Labai galimas atvejis, kad tas pats egzistuoja ir kitose šalyse. Reiškia, kad apsisaugoti nuo skriaudiko ar mafijos buvo sukurtos profsąjungos, kurios buvo išlaikomos liaudies ir tuo pačiu tarnavo mafijai arba kitaip tariant mažumai.
Apsaugoti plataus vartojimo prekes buvo sukurta biurokratija vyriausybėje. Norint apsaugoti vargšus – buvo sukurta visuotinės pagalbos socialinės sistema. Tai puikiausias pavyzdys kaip mes suprantame jėgą: dėl mažumos turto buvo sukurta daugybė institucijų, kurias išlaiko BŪTENT ta pati aukų grupė.
Pinigai – išorinės jėgos simbolis. Pinigai valdo pasaulį. Kas jų daug turi – tas gerbiamas ir su juo skaitomasi visuomenėje. Jo klausoma. Turint pinigų gali eiti į valdžią, keliauti po pasaulį, kurti darbo vietas, samdyti darbo jėgą, ja manipuliuoti ir nurodinėti. Nesvarbu ar pinigai vogti, paskolinti, gauti palikimu ar uždirbti. Išsilavinimas, socialinis statusas, šlovė ir visa, kas su tuo yra įgyta – taipogi yra išorinės jėgos simboliai. Viską, ką mes bijome ar galime prarasti – namas, mašina, grožis ar puikus atletiškas kūnas, aštrus protas, gilus įsitikinimas – tai išorinės jėgos simboliai. Mus sužeidžia baimė kažko netekti. Netekti to, kas mums suteikia išorinę jėgą, reiškia tos jėgos praradimą.
Mūsų pasaulyje pinigai tapo labai svarbūs. Kaip gera būtų gyventi turint daug pinigų… Kaip pasitikintys ir svarbūs mes jaustumėmės visuomenėje. Piniginiai stresai užgožia visas kitas problemas. Netgi, jei jūs turite milijoną priežasčių jaustis laimingu žemėje, kasdieniniai mokesčiai ir pinigų trūkumas stipriai įtakoja jūsų nuotaiką ir ramybę kasdienybėje.
Taigi, kas pasaulyje turi daugiausia – jie stipriausi ir mažiausiai pažeidžiami. Jie pasaulio „grietinėlė“. Tie kas nieko neturi – jie mažiausiai gerbiami, bet lengviausiai pažeidžiami. Yra toks posakis: „Kol storas sublogs –plonas nudvės“. Todėl žiūrint iš išorinės jėgos pozicijų suprantame, kad:
– generolas yra aukščiau už kareivį,
– daktaras svarbiau už registratorių,
– Tėvas yra svarbiau už vaiką,
– Dievybė yra aukštesnė už garbintoją.
Mes bijome pasipriešinti savo tėvams, savo viršininkams ir savo Dievui. Šitaip išorinė jėga pasireiškia mūsų gyvenime, parodo, kas mes esame ir kaip įpratome žvelgti į pasaulį.
Viso smurto ir prievartos širdyje slepiasi konkurencija dėl išorinės jėgos išlaikymo. Tai ir yra pagrindinė konfliktų žemėje priežastis. Toliau seka antrinės, ne tokios svarbios ideologinių konfliktų priežastys. Tai gali būti kova tarp komunizmo ir kapitalizmo, religiniai: airių katalikų ir protestantų, musulmonų ir žydų ar kitų religinių grupių konfliktai, geografiniai konfliktai, kaip konfliktas tarp žydų ir arabų. Arba giminių, šeimų – tarp vyro ir žmonos, tarp vaikų, tėvų ar giminaičių.
Nėra didelio skirtumo tarp šizofrenijos ir karo. Nėra didelio skirtumo tarp sutriuškintos sielos ar nacijos agonijų. Kur du pešasi dėl jėgos, jie sėja tą pačią energiją, kuri buvo tarp Abelio ir Kaino. Kada tai vyksta tarp tautų ir rasių, tai ta pati griovimo energija, tik daug galingesnio masto ir atneša vien mirtį ir skausmą.
Po tūkstančius metų trūkusio brutalumo vienas kitam ir tautoms ir tarp tautų, pagaliau suprantame, kad toli ir nepažengėme. Ta pati situacija, tas pats žiaurumo ir noro valdyti jausmas, tik ginklai galingesni. Gal kita strategija ir taktika, bet tikslas tas pats. Daug pakenkta žmogui ir gamtai. Žemė užteršta, besivaikant pelno. Žmogus apnuodytas chemikalais, metalais, genetiniais mutantais ir visokiais cheminiais konservantais. Trumpiname savo amžių besistengdami prailginti maisto produktų panaudojimo terminus. Išnaikinta didelė dalis gyvūnijos ir augmenijos. Užterštas oras, vandenys, iškirsti miškai. Ką mes paliksime savo palikuonims? Pradedame pamažu suprasti, kad mūsų sukurta sistema, apsauga ir jėgos vaikymasis nepalengvino žmonijai gyvenimo, kaip ir nepadėjo išgydyti pasaulio skausmo. Pasaulyje nepradingo ligos, greičiau atsirado sudėtingesnės ir sunkiau išgydomos. Žmonės daug dirba dėl materialinių vertybių ir šeimos išlaikymo. Politikai daro klaidas, ekonomika šlubuoja, tarptautiniai santykiai įtempti. Visuose lygiuose jaučiasi didžiulė įtampa. Štai kodėl mes turime peržvelgti praeitį ir suprasti klaidas ir savo kelius, prieš įeinant į naują Vandenio Erą.
Šitokia peržvalga ir išorinės jėgos supratimas leidžia mums atidaryti duris kitos jėgos pasireiškimui. Jėgos, kuri gerbia ir myli bet kurios pasireiškusios gyvybės formos ar išraiškos egzistenciją. Jėgos, kuri nešvaisto gyvybės energijos oponentų teisimui ar kritikai. Jėgos, kuri supranta ir pateisina kiekvieno gyvo sutvėrimo sukūrimo paskirtį ir prasmę. Tai yra tikroji jėga.
Kada mes sujungiam savo mintis, emocijas ir veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, mes esame užpildyti entuziazmu ir gyvenimo prasme. Gyvenimas tampa turtingu ir prasmingu. Nėra baimės jausmo. Nėra karčių minčių. Mes neturime konflikto su aplinkiniu ir savo pasauliu. Taip būna tada, kada mus valdo tikroji jėga.
Tikrosios jėgos šaknys siekia giliau. Tikros stiprybės nenusipirksi nei už pinigus, nei pasivogsi ar užgrobsi. Tikrąją jėgą įvaldęs žmogus nenorės skriausti ar turėti vergų. Jis yra tiek kilnus ir stiprus, kad jam į galvą neateina mintis ką nors skriausti ar išnaudoti.
Mums būtina suprasti Žmonijos evoliucijos istoriją tam, kad suprastumėme, kur laikmečių tėkmėje atsidūrėme. Kryžkelėje. Naujos jėgos gimime. Mes tampame įvairiajutiminiais (ekstrasensoriniais). Mes einame į trimatį, keturmetį ir aukštesnius egzistencijos lygmenis. Iš penkių pojūčių žmogaus tampame daugiajutiminiu žmogumi. Keičiasi ir Žemė. Ji jau ne trijų dimensijų, o multidimensinė. Naujas žmogus yra už fizinio pasaulio ribų. Tačiau jis yra ir šiame pasaulyje. Iš nematomo pasaulio per šeštą pojūtį naujas žmogus gauna jam reikalingą informaciją ir jėgas. Anksčiau tokie žmonės buvo vienetai. Šiuo laikmečiu tokių žmonių atsiranda vis daugiau ir daugiau. Dabar mes galime suprasti Satja Sai Baba fenomeną, Mahatma Gandi jėgą, motinos Teresės kilnų pasiaukojimą vargšams ir kitus. Galime suprasti ir didįjį mokytoją Jėzų Kristų.
Visi mūsų mokytojai žemėje buvo ekstrasensoriniai. Jie sėmėsi iš aukščiau jėgų ir išminties. Jie atnešė ir savo elgesiu „įžemino“ aukštesnio žmogaus „eskizą“ į žemę, savo gyvenimiška energija įtvirtino naują pasaulėžiūrą žemėje. Savo žodžiu, gyvenimo pavyzdžiu ir stebuklais parodė kelią į naują pasaulį. Į pasaulį – pilną džiaugsmo ir meilės, atjautimo, prasmės ir stebuklų. Jie visaip stengėsi plėsti mūsų akiratį, atskleisdami mums Visatos paslaptis ir tiesas. Bet ar kas klausė? Ir KAS klausė? Kas klausė – tapo mokytojais, Lamomis, Budomis, taikos ir meilės nešėjais žemėje. Manau, ne kartą ir ne du esame uždavę sau ir kitiems klausimus:
Ar Dievas egzistuoja?
Ar yra Visatos protas ar kitaip Superprotas?
Kokia gyvenimo prasmė?
Atėjo metas atsakyti į tuos klausimus. Visata išgirdo žmonių aimanas, prašymus ir maldas. Taigi, dalis atsakymų į šiuos klausimus palies asmenybės ir sielos sąvokas. Mes turime išsiaiškinti skirtumą tarp asmenybės ir sielos.
Asmeniškumas – tai dalis tavęs, kas gimė, kas gyvena tavyje ir kas miršta laiko tėkmėje. Būti žmogumi ir turėti asmeniškumą yra vienas ir tas pats. Tavo asmenybė, kaip ir kūnas yra tavo evoliucijos išraiška. Kūnas yra kaip transporto priemonė. Mūsų sprendimai, veiksmai, elgsena ir tikslai parodo kiek mes esame išsivystę. Kiekvieną gyvenimo momentą mes darome sprendimus, renkamės veiksmus ir objektus, kas traukia mūsų dėmesį. Mūsų veiklos pasirinkimas atsiliepia mūsų egzistencijai ir augimui. Ir taip su kiekvienu žmogumi. Jei mes renkamės nesąmoningus veiksmus, mes vystomės nesąmoningai. Jei pasirenkame sąmoningus veiksmus, mes vystomės sąmoningai.
Pilnos baimės ar žiaurumo emocijos gali pasireikšti tik asmenybės lygmeniu. Tik per asmeniškumą galima pajusti pyktį, baimę, neapykantą, liūdesį, gėdą, kerštą, gailestį, susierzinimą, cinizmą ar vienatvę. Tik per asmeniškumą galima manipuliuoti išorine jėga, teisti, smerkti, išnaudoti. Asmeniškume galima būti meiliu, švelniu, atjaučiančiu, išmintingu su aplinkiniais. Kaip pasakė Gautama Sidartas Buda: „Geriausia kas yra žmoguje – yra jo būdas“. Tačiau meilė, atjautimas ir išmintis neateina per asmeniškumą. Tai sielos savybės. Asmeniškumą galime pavadinti „ego“.
Siela (Egipto ir Havajų Hunos mokymuose vadinama aumakua) – tai tas, kas mumyse yra nemirtinga. Kiekvienas asmuo turi sielą, bet „ego“ yra apibrėžtas penkiais pojūčiais ir nelabai atidus savo sielai. Todėl ir nepastebi savo sielos įtakos tavo asmeniui. Kada žmogus tampa ekstrasensoriniu – jausmai ir pojūčiai pasidaro svarbūs žmogui ir jis stengiasi juos pastebėti. Tai pasireiškia kaip nuojauta per jausmus. Ignoruoti to jau nebeįmanoma. Žmogus pradeda stebėti įvykius, žmones, nuotaikas, jaučia kaip jo kūnas reaguoja į vibracijas. Kaip keičiasi nuotaika? Jo intuicija pasako, kada reikia įsiklausyti į kito žodžius. Jaučia, kada šilta širdis plaka supykusiame draugo kūne, o taip pat pradeda atskirti, kad ne visada saldžiai pataikaujantis žmogus yra jo draugas.
Naujas ekstrasensorinis žmogus stebi pasaulį ir save. Įsižiūri į kiekvieną emociją kas už jos slepiasi. Stebi, kokios sąlygos sukelia pykčio priepuolius, ginčus ir destruktyvius veiksmus. Jaučia, kokios srovės gimdo meilę, gydomuosius jausmus. Jis išmoksta valdyti mintis. Stengiasi išvengti nesantaikos,bando išsivalyti nuo praeities purvo. Pilna to žodžio prasme – atiduota pirmenybę sielai, bet ne „ego“. Savęs pažinimo moksle yra septynios pakopos:
Pirma pakopa – kūno meistriškumo pasiekimas.
Antra pakopa – kūno energijų pažinimas ir subalansavimas.
Trečioji pakopa – emocinio kūno pažinimas ir įvaldymas. Reikia išmokti kontroliuoti emocijas.
Ketvirtoji pakopa – tai mentalinio kūno (proto ir abejonių) subalansavimas.
Penktoji pakopa – suvokimas, kad asmuo yra daugiau dva-sinė būtybė, negu fizinė. Prioritetas – sielai.
Šeštoji pakopa – besąlygiškos meilės išreiškimas. Kie-kviena problema ar konfliktas sprendžiamas ne iš “ego” pozi-cijų, o klausantis savo sielos balso.
Septintoji pakopa – atsidavimas Dievui ir gyvenimo tikslui. Tai pasireiškia per asmeninę veiklą, paskirtą tarnauti Žmonijos labui.
Norint pažinti sielą, pirmiausią reikia pripažinti ją esančia. Sekantis žingsnis užmegzti kontaktą su ja. Klausti, kas yra ta siela? Kaip jinai pasireiškia mano gyvenime? Jos įtaka likimui? Kada žmogaus „ego“ pasikeičia prioritetu su siela, ateina prašviesėjimas arba kitaip „prabudimas“. Žmogus įgauna apšvietimą, suranda prasmę ir džiaugsmą gyvenime, pradeda spinduliuoti meile, gydo save ir pasaulį.
Pateiksiu keletą pavyzdžių kaip išgirsti sielos balsą ar susijungti su siela. Kaip keičiasi žmogus ir jo likimas. Jūs suprasite, kad ne kartą savo gyvenime patys buvote ekstrasensoriniais, o kartais ir su tikrąja jėga.
