Noriu pasidalinti trumpa informacija su tais kurie negirdėję apie metafiziką, kad neišsigąstumėte šio žodžio, galvodami, kad dar kažkokia sekta ar religinė grupuotė atsirado. Gal ne visi skaitytojai tai žino. Štai keletas teiginių apie metafiziką iš knygos KRYON. Gal ne visi gali ją perskaityti, todėl paminėsiu pagrindinius teiginius apie naujos sąmonės pasekėjus Žemėje.
- Metafizikai pripažįsta Jėzų Kristų kaip vieną iš aukščiausių mokytojų, atėjusių į žemę parodyti mums Dievo meilę, tiesą ir meilės pavyzdį. Jis buvo ne vienintelis, bet išskirtinis Dievo sūnus. Buvo ir yra daug mokytojų žemėje skirtingose platumose, laikmečiuose ir lygiuose. Visi skleidė tas pačias tiesas, gal tik kitokiu mastu ir forma. Jėzus pasirinko vyrišką lytį todėl, kad tuo metu moters padėtis visuomenėje buvo visai kitokia negu vyro. Metafizikai tiki, kad visi žmonės gali išsiugdyti tokias savybes kaip Jėzaus. Tiki, kad Jėzaus paskirtis buvo ne būti garbinamu, o atskleisti sielos ir kūno svarbą žmogaus gyvenime. Jis vadovavosi intuicija, turėjo gydymo galią, mokino sveikos mitybos, minties galios įvaldymo, gerumo, gailestingumo, senovės išminties ir ryšio su Dievu atstatymo. Visi jo mokymai nepaseno iki šios dienos.
- Metafizikai neskaito savęs aukštesniais už kitus, jie gerbia kiekvieną religiją ar mokymą. Moksliškai pagrindžia Visatos dėsnius, plečia savo akiratį. Nelimituoja savęs nei pažinimo. Nėra vedami doktrinų. Supranta jėgos skirtumus ir priežastis, tačiau palieka išvadas padaryti patiems individams. Metafizikai gyvena Jėzaus mokymais ir besąlygiška meile.
- Metafizikams Dievas yra kolektyvinė sąmonė. Mes esame Dievo dalis. Ne KAŽKAS yra jėga, o JĖGA yra tapti tokiu kaip Jėzus, Dievo vaiku, kuris gimė iš Dvasios ( Plačiau Jono 1:12). Metafizikai tiki, kad veiksmas lygus atoveiksmiui. Viskas įvyksta ne be priežasties. Pavyzdžiui: Pradžioje pakrinka tautos moralė. Po to smunka ekonomika, atsiranda suirutė. Vėliau prasideda karai ir t.t.
- Metafizikai tiki, kad nuo mūsų priklauso žmonijos ateitis ir asmeniniai likimai. Tiki, kad viskas tarpusavyje susieta. Įvykiai, vykstantys pasaulyje, yra vedami ne vienos religijos ar politinių lyderių, o priklauso nuo žmonijos elgesio, maldų, meditacijų ir yra mechaninis atvaizdas to, kas mes esame su savimi ir pasauliu aplamai.
- Metafizikai netiki velniu ir demonais. Jie pripažįsta negatyvių jėgų egzistavimą, tačiau neskirsto pasaulio nei į priešybes, nei į balta ir juoda. Jie neturi kėslų užvaldyti pasaulį ar dominuoti kitų religijų ar žmonių grupėse. Jų tikslas plėsti suvokimą per akiratį, pasaulėžiūrą ir sujungti pasaulį į visumą ir sukurti taip vadinamą Naują Žemę (Apreiškimo kng. 21). Jie tiki maldos jėga, meditacijų nauda, vaizduotės ir teiginių svarba. Nėra evangelizuoti. Metafizikai teigia, kad Dievas yra Meilė. Ir meilė yra pati stipriausia ir galingiausia jėga žemėje. Norite būti galingi? Ir nesunaikinami? Tapkite taip artimi su Dievu, kaip ir Jėzus Kristus. Sekite jo mokymais. Gyvenkite meile ir supraskite:
VEIKSMAS LYGUS ATOVEIKSMIUI.
Sėkmės savęs pažinime ir sugrįžime prie savo ištakų – DIE-VO.
Telaimina Jus pasaulinė Kristaus sąmonė.
Artėdama prie patarimų knygutės pirmosios dalies pabaigos, noriu pasidalyti kai kuria informacija, surašyta Rosemary Altea knygoje „The eagle and the Rose“ (Erelis ir Rožė). Tai nepakartojama, jaudinanti, tikra gyvenimo istorija apie mediumės gyvenimą. Nuo vaikystės užmezgusi kontaktą su nematomu pasauliu, mediumė Rosemary Altea padėjo daugeliui žmonių, kuriems buvo sunku išsiskirti su artimaisiais, palikusiems šį pasaulį. Vienas jos nematomojo pasaulio Mokytojų buvo Indėnas vardu Pilkasis Erelis. Suglaustai pateiksiu vieną jų pokalbių. Jei knyga sudomins jus, galite ją surasti tarp Varnerio knygų (Warner books).
„Jūsų materialus pasaulis, kuriame mes praeiname sielos pažinimo mokyklos kursą, kuriame mes praleidžiame tik labai mažą „laiko“ dalį, tapo pasauliu, kuriame pyktis ir nepasitenkinimas neturi ribų, kuriame valdo agresyvumas ir prievarta. Tapo pasauliu „Žmogus žmogų ėda“. Ir todėl dvasinio pasaulio akys yra liūdnos.
Ji pasižiūrėjo į Pilkąjį erelį ir paklausė:
– O ką mes galime padaryti? Ar taip turi būti?
Jis atsakė, kad neturi, bet mes turime laisvą valią pasirinkimui. Mes turime… mes turime… mes…
Ji stengėsi išgirsti kolektyvinį Dvasios balsą. Jie klausė: „Ar jūs klausotės? Ar jūs išmokote? Ar jūs atkaklūs mokintis?
– Kur yra raktas to išmokti?
– Švelnume, gerume, – atsakė Pilkasis Erelis. – Tai žodis, kurio turi žmonija mokytis iš naujo. Jis laukia atgimti žemėje. Kiekvienas individas, vyras, moteris, vaikas – yra pasaulio motina, pasaulio lopšys ir kuria jo likimą.
– Sakyk, mano mokytojau, kaip mes galime apsaugoti šio naujo kūdikio pasirodymą žemėje?- paklausė ji.
– Tik gerumu ir tik per švelnumą.- išgirdo atsakymą.
Taigi, mes ieškome to gerumo, o surandame tik grubumą. Mes naudojame frazes: „Jei nori ko gauti gyvenime, būk nepalaužiamas. Būk negailestingas su kitais. Imk, plėšk, griebk“. O paskui stebimės, kodėl tiek daug grubumo aplink mus? Ir taip dažnai pamatome, kad susilaukėme tik užuojautos nuo tokio elgesio. Sulaukę už gerumą pavydo ar negailestingumo, mes dažnai patys tampame negailestingi savo gyvenime kitiems. Kaip tai išgydyti ar pakeisti?
– Tik švelnumu ir gerumu, – atsakė Pilkasis Erelis.
– Bet tai taip sunku, atsakyti gėriu į blogį, –pasakė ji.
– Bandyk, vis tiek daryk tai ir Visata sudrebės ir pasidarys šviesesnė – ir mes gausime viltį taip pat.
Ji žiūrėjo į išmintingas ir mylinčias Mokytojo akis, matė jose švelnumą ir atsirado joje jėga. Ji mokėsi švelnumo meno. Pradžioje su savimi, po to su kitais. Jai buvo sunku pradžioje, nes ir ji gimė tame pasaulyje, kur žmogus žmogų ėda. Ir ji bijojo. Tačiau prisimindavo mokytojo žodžius, ypatingai tada, kai suklupdavo, kad tik švelnumu ir gerumu galima išgydyti save ir kitus ir apsaugoti naujojo žmogaus gimimą žemėje. Ir tada Visata sudrebės ir taps šviesesne. Kai jai būdavo sunku, ji kviesdavosi pokalbiui Pilkąjį Erelį. Jis ateidavo ir atsakydavo į daugelį klausimų.
Klausimas: Pasakyk man Pilkasis ereli, kodėl mes mirtingieji galime kartais būti tokiais žiauriais vienas kitam?
Atsakymas: Man norisi juoktis iš tavo naivaus klausimo, nes atsakymą tu žinai. Kiekvienas vaikas, atėjęs į žemę… turi pasitempti, turi atsiskleisti, daug patirti, daug pabandyti… ištirti save ir kitus. Kur rasi geresnę išbandymams žaidimų aikštelę, kurioje tas vaikas gali bėgioti, šūkauti, juoktis ir verkti? Juk žinom, kad kiekvienas tėvas ir motina turi kalbėti savo vaikams apie jautrumą ir toleranciją. Mokyti apie supratimą ir bendravimo taisykles. Bet tiek daug tėvų to ne-daro… Taigi, ir vaikas paprasčiausiai visa tai išbando pats, be kitų pamokymų ir todėl kiti su nuostaba žiūri į savo tėvus, mokytojus,
suaugusius… nes mokinamės ne iš puikių žodžių, o vien tik iš pavyzdžio. Taigi, daug tėvų, kurie mokina vaikus tolerancijos, o neparodo jos savo gyvenime, paprastai išaugina netolerantiškus vaikus. Tėvai, kurie kalba apie širdies dosnumą ir labdarą, bet to nedaro gyvenime, išaugina dažniausiai godžius ir savanaudžius vaikus. Tėvai, kurie mokina elgesio kultūros, tačiau neišklauso savo atžalų, pertraukinėja juos, išaugina vaiką, kuris rėkia, šaukia, reikalauja ar nebendrauja. Ir šie maži vaikai nėra žiaurūs, bet eksperimentuojantys, atrandantys ir augantys. Ir nusikalstamas aktas ir nusikalstamas veiksmas išmokstamas vien tik iš pavyzdžio. Kiekvienas vaikas yra nuostabus, gimęs tyru. Kiekvienas vaikas gimsta su gerumu ir jautrumu. Ir kiekvienas tėvas turi galimybę padėti vaikui tas savybes atrasti ir išsiugdyti. Tačiau jūsų puikūs žodžiai ir paaiškinimai nepa-veiks vaiko, nes vaiko akys viską mato. Jie yra žinantys. Jie išmoksta vien tik iš pavyzdžio.
Klausimas: Pilkasis Ereli, jei mes melsim Dievo atleidimo, ar gausime jį?
Atsakymas: Dievas išgirs jūsų prašymą. Jis(ji) pažiūrės į jūsų širdį ir, jeigu tas prašymas kilo iš tiesos ir iš meilės, atėjo iš širdies gelmių, Dievas priims jūsų maldą. Tačiau reikalas nesusietas su Dievu. Jis žino, kadangi daug išmintingesnis už tave, kad svarbus klausimas yra tame: „Ar tu pats atleisi sau?“ Todėl kad iki tol, kol nuolankiai, švelniai ir nuoširdžiai su savo ribotumo suvokimu…nepažvelgsi į savo širdį ir neatleisi sau, net jei visi kiti tau sakys „Tu nekaltas ar atleidžiu“, tol nebus ramybės tavo gyvenime. Nes tikroji ramybė ateina iš vidaus.
Klausimas: Pilkasis Ereli, ar blogai yra norėti materialių dalykų?
Atsakymas: Aš nekalbėsiu čia apie teisingus ar blogus dalykus. Nėra prasmės vartoti šį palyginimą. Tik pasakysiu, jei tu materialius dalykus iškeli aukščiau už viską, tada tu kenki savo augimui. Ir tau spręsti, darysi tu tai ar ne. Nėra parašyta, kad žmogus negali pasidėti pagalvės po galva. Nėra uždrausta apsigaubti kailiu, kad sušiltumei. Tik atsimink ir žinok, kad gerbūvis nepadės tau atverti dangaus vartus greičiau už skurdą. Žinok, kada ateis laikas apleisti šį pasaulį ir pradėti gyvenimą iš naujo, tavo turtas, kurį tu nešies į naują gyvenimą – bus tik žinios ir supratimas, kurį išmokai ir saugai savo širdyje. Jei žmogus gali pasirinkti šilko pagalvę ar akmenį, tai ar ne geriau pasidėti po galvą šilkinę pagalvę? Ir Dievas jo už tai nesmerks. Ir jeigu lemta rinktis skurdžią dykumą ar žydrą įlanką, ar ne kvaila būtų atsisakyti pasiplaukiojimo po šiltą įlankos vandenį? Nėra reikalo savęs skriausti, atsisakyti komforto, jei tai nenuskriaudžia kito ar neatimama iš ko nors. Jei gerbūvis yra jums svarbu, tai kodėl reikėtų jo atsisakyti? Tačiau atsimink, ir tai sakau iš visos savo širdies:
Nuostabiausias dalykas pasaulyje yra širdies meilė.
Nuostabiausias dalykas yra lengva ir paguodžianti širdis. Ir jei tu atimi nuo savęs nors vieną iš tų dalykų, nenustebk, jei tavo šilkinė pagalvė bus suvilgyta ašarų. Nenustebk, jei tavo žydrioji įlanka taps drumzlina nuo nematomo kraujo, išlieto ašarų pavidalu, nuskriaudus save ar kitus. Duok savai širdžiai pirmiausia, o visa kita ateis savo laiku.
Klausimas: Pilkasis ereli, kaip mums elgtis su sava nuoskauda, kada norime suprasti ir tą, kuris mus nuskriaudė ar suklaidino.
Atsakymas: Daug yra jūsų pasaulyje tų, kurie atmeta atsakomybę už savo veiksmus… Ir pirmiausia, tu turi pasiruošti prisiimti tą atsakomybę.
Kaltinimai…priekabės…tai žodžiai, kuriuos vartojate. Pirštas, nukreiptas į tave niekinant. Kaltinimo pirštas, dažnai atsigręžia į save.
Kur jūsų gerumas? Kur tas minkštumas, kurio taip reikia sielai? Kur yra meilė, tas meilumas, kuris ateina iš vidaus? Gyvenimo meilė…meilė sielos tavos?
Kur tas vidinis ramumas?
Negi tiki, kad jis iš tiesų visam tave paliko?
Ar paklausi savęs aplamai turint tą ramybę?
O, nurimk mano vaike…o, apsiramink… tylėk … ir klausyk.
Tavo paties siela, sielos širdies dūžiai tau šnibžda…Nurimk ir nebijok to gerumo… nes be jo – tu visada kaltinsi… visada teisi. Atrask tą švelnumą, kuris yra tavo tikroji širdis. Žiūrėk į save bet kokioje situacijoje pirmiausia, o tik po to į kitą. Priimk savo sielos ir dvasinio augimo atsakomybę, todėl kad tik tu, o ne kitas… turi galią būti ramiu.
Klausimas: Pilkasis ereli, kaip mums elgtis gyvenimo krizėse?
Atsakymas: Daugelis jūsų šioje žemėje gyvena tamsoje. Laikinai atsisuka į šviesą sunkiais gyvenimo momentais. Po to greitai grįžta atgal į tamsą. Kada nusigręžia nuo šviesos, nuklysta nuo Dievo…sukaupę visą skausmą savyje… ir laiko užspaudę ir sielos sėkla negali augti, nes augimui reikia šviesos.
Atsuk savo veidą į šviesą, nes šviesa šildo… tu rasi išgijimą… ir rasi meilę. Pasitelk drąsą į rankas ir ženk į šviesą. Priimk visus tau atsitinkančius dalykus kaip pažinimo dovaną ir skaityk tai savo dvasinio augimo dalimi. Nes jūs esate Dievo vaikai. Ir kaip vaikai tiesia rankas į tėvus, taip ir Dievas paims tavo ranką ir laikys ją stipriai suspaudęs ir nukreips tave gilesnio savęs pažinimo link. Ir stiprybės pridės.
Jis nesustabdys tavo ašarų srauto, nenuplaus tavo skausmo…tik priglaus prie savo krūtinės ir nuramins. Ateik prie tos ugnies pasišildyti…Ateik“.
Pasauliams reikia tavęs. Taigi, pradėk savo dieną su malda:
Didingosios Paslapties kūrėjau, aš atveriu Tau savo širdį. Siunčiu savo sielos muziką tavajam kūrybos grožiui. Prašau Tavęs nurodymų, kad Tavo dovana pasireikštų per mane, kad būčiau Tavo Didžiosios malonės išraiška. Meldžiu, kad per mano sąmoningą budrumą, per mano didžiulį norą susilieti su Dieviškos Šviesos ir Meilės kūrybos šaltiniu, tapčiau tavos kūrinijos tyros muzikos instrumentu. Padėk mano vidiniam širdies balsui atlikti mano sielos dainą. Per Šventosios dvasios ir erdvės sąmonę aš priimu savo gyvenimo užduotį, kurti kartu su Dieviškuoju Visatos Valdovu. Kūrėjau Dieve, padėk man susilieti su savo širdies tyrąja tiesa. Sustiprink ir palaikyk tą tiesą išmintingai švarią ir brangią. Su šiuo prašymu, aš tikiu – augsiu, tobulėsiu ir surasiu save, tavo begalinės išminties vandenyne. Nes jis tyras, gaivinančiai skaidrus ir tikras. Pažadink mane Galingoji Dvasia, Didingoji Paslaptie. Jeigu aš abejočiau, suklupčiau ar nuklysčiau nuo kristalinio Šviesos Šaltinio ir Tiesos kelio, sugrąžink mane į savo gelmes.
Amen
Po šitokios ar savos širdies balso sukurtos maldos, pasirenkant kelią būti Dieviškos Kūrybos instrumentu, jau galima pereiti prie sėkmę pritraukiančių teiginių. Atverkime sėkmingo gyvenimo vartus teiginiais. Žemiau pateiktą ritualą patariama atlikti nepertraukiamai keturių savaičių bėgyje, vakarais, prieš gulant nakties poilsiui. Pradedame ketvirtadienio vakarą – Jupiterio dieną. Uždegame 4 baltos arba auksinės spalvos žvakes, uždegame smilkalus ( nesvarbu kokios rūšies), susikoncentruojame ir įtaigiu balsu kartojame keturis kartus (4 kartus per 6 dienų laikotarpį x 4 savaites – 96). Per tuos teiginius Jūsų pasąmonė priims informaciją ir netrūkus pritrauks į gyvenimą palankius įvykius manifestacijai. Jei norėsite pakartoti ritualą, po 4 savaičių pertraukos, ketvirtadienį pradėkite kartoti teiginius iš naujo. Tokiu metodu pasikeis jūsų likimas ir gyvenimas įgaus ramybę ir džiaugsmą.
