Kolektyvinis intelektas: visuomenė mokosi naudotis savo protu – Septintasis ir baigiamasis ciklo „Kolektyvinis intelektas: visuomenė mokosi naudotis savo protu“ straipsnis

Įsivaizduokime nedidelio miesto gyventoją, kuris kiekvieną rytą lydi anūkę į mokyklą.

Prie mokyklos nėra saugios pėsčiųjų perėjos. Vaikai kerta judrią gatvę tarp sustojusių automobilių, o rytais ten susidaro chaotiška spūstis.

Žmogus parašo savivaldybei.

Gauna atsakymą, kad jo kreipimasis užregistruotas.

Po kelių mėnesių parašo dar kartą.

Jam pranešama, kad klausimas perduotas atsakingam skyriui.

Vėliau savivaldybė paskelbia gyventojų apklausą. Žmogus pažymi, kad eismo saugumas prie mokyklų jam labai svarbus.

Apklausos rezultatai paskelbiami bendroje diagramoje: 73 procentai respondentų nori saugesnių gatvių.

Tačiau prie mokyklos niekas nepasikeičia.

Žmogus dalyvavo.

Jo nuomonė buvo išklausyta.

Jo atsakymas pateko į statistiką.

Bet jis nepadėjo surasti sprendimo.

Vieną dieną miestas pradeda struktūruotą kolektyvinės sprendybos projektą. Jame dalyvauja gyventojai, mokyklos darbuotojai, policijos atstovai, vairuotojai, eismo specialistai ir tėvai.

Prieš pateikdamas savo idėją, kiekvienas dalyvis įvertina ankstesnius pasiūlymus. Jeigu turi ką naujo pridėti, pateikia vieną aiškią ir nesikartojančią mintį.

Senelis pasiūlo ne tik įrengti perėją. Jis pastebi, kad didžiausias pavojus kyla todėl, jog mokyklinis autobusas sustoja prieš pat sankryžą ir užstoja vairuotojams matomumą. Jis siūlo stotelę perkelti trisdešimt metrų, o dabartinėje vietoje įrengti gerai apšviestą perėją.

Kiti dalyviai pasiūlymą įvertina.

Autobuso vairuotojas patikslina, kur saugu sustoti.

Eismo specialistas įvertina matomumą.

Mokyklos administracija pasiūlo pakeisti automobilių judėjimo kryptį.

Tėvai nurodo, kuriuo metu susidaro didžiausias srautas.

Iš kelių atskirų pastebėjimų susidaro vienas nuoseklus sprendimas.

Po kelių mėnesių stotelė perkeliama, perėja apšviečiama, o ryto spūstis sumažėja.

Žmogus, eidamas su anūke per saugią gatvę, žino, kad dalelė šio pasikeitimo atsirado ir iš jo pastebėjimo.

Jis negavo medalio.

Netapo politiku.

Jo pavardės nebuvo laikraštyje.

Tačiau jo mintis tapo bendros tikrovės dalimi.

Tai ir yra prasmingas indėlis.

Žmogui nepakanka būti aptarnaujamam

Šiuolaikinė visuomenė daug dėmesio skiria žmogaus poreikiams.

Ar jis gauna pakankamas pajamas?

Ar turi būstą?

Ar gali naudotis sveikatos apsauga?

Ar gauna viešąsias paslaugas?

Ar jo teisės apsaugotos?

Visa tai būtina.

Tačiau net gerai aptarnaujamas žmogus gali jaustis nereikalingas.

Galima gyventi patogiame mieste ir nejausti, kad esi jo dalis.

Galima dirbti didelėje įmonėje ir manyti, kad tavo patirtis niekam nerūpi.

Galima kas kelerius metus balsuoti, bet netikėti, kad tavo supratimas gali kaip nors paveikti valstybės kryptį.

Galima gauti visas paslaugas ir vis tiek jaustis tik sistemos keleiviu.

Keleivis gali būti vežamas patogiai.

Autobusas gali būti šiltas, sėdynė minkšta, o maršrutas tikslus.

Tačiau keleivis nesprendžia, kur autobusas važiuoja.

Kai sprendimai nuolat priimami kažkur kitur, žmogui paliekamas tik pasirinkimas prisitaikyti, skųstis arba pasitraukti.

Todėl prasmingam gyvenimui nepakanka, kad visuomenė žmogumi rūpintųsi.

Žmogui taip pat reikia galimybės rūpintis visuomene.

Ne vien mokėti mokesčius.

Ne vien laikytis taisyklių.

Ne vien rinktis iš kitų jau parengtų variantų.

Jam reikia galimybės savo supratimu, patirtimi ir idėjomis prisidėti prie to, kokia bendra tikrovė bus kuriama.

Žmogus tampa visaverčiu visuomenės dalyviu ne tada, kai sistema tik ką nors jam suteikia, o tada, kai ir jis gali suteikti sistemai tai, ko be jo joje nebūtų.

Prasmė nėra tas pats, kas malonumas

Prasmingas gyvenimas nebūtinai yra lengvas gyvenimas.

Slaugytoja gali būti pavargusi, tačiau žinoti, kad jos dėmesys padėjo išgelbėti žmogų.

Mokytojas gali susidurti su sunkumais, tačiau matyti, kaip vaikas, kuris savimi netikėjo, pradeda suprasti matematiką.

Ugniagesys gali rizikuoti, tačiau aiškiai žinoti, kodėl tai daro.

Mama gali daugybę naktų neišsimiegoti, tačiau neabejoti savo pastangų prasme.

Žmogus gali patirti malonumą ilsėdamasis, valgydamas skanų maistą ar žiūrėdamas filmą.

Tačiau prasmė atsiranda ne vien tada, kai mums gera.

Ji atsiranda tada, kai suvokiame, kad mūsų veiksmas yra reikalingas kažkam daugiau negu šios akimirkos savijautai.

Žmogui svarbu matyti ryšį:

Aš kažką pastebėjau.

Aš pasiūliau.

Mano indėlis buvo įvertintas.

Jis padėjo pasirinkti kryptį.

Dėl šios krypties kažkas pasikeitė.

Šis ryšys gali būti labai nedidelis, tačiau jis žmogų sujungia su pasauliu.

Prasmė tuomet nėra abstrakti idėja, kurią reikia ilgai apmąstyti.

Ji tampa patiriamu santykiu tarp žmogaus gebėjimo ir bendro pokyčio.

Nedidelis indėlis gali turėti didelę prasmę

Prasmingas indėlis nebūtinai turi pakeisti visą valstybę.

Kartais jis pakeičia vieną kasdienę procedūrą.

Ligoninės slaugytoja pastebi, kad keičiantis pamainoms dalis informacijos apie pacientus perduodama skirtingais būdais. Vienas darbuotojas viską surašo, kitas pasako žodžiu, trečias palieka pastabą kompiuterinėje sistemoje.

Dėl to svarbios smulkmenos kartais pasimeta.

Slaugytoja pasiūlo trumpą vienodo formato perdavimo lapą: kokie vaistai skirti, kas pasikeitė per pamainą, į ką būtina atkreipti dėmesį.

Jos pasiūlymas paprastas.

Tačiau jeigu jis padeda išvengti bent vienos klaidos, indėlis tampa svarbesnis už daugybę oficialių posėdžių.

Gamyklos darbuotojas pastebi, kad kolegos, norėdami pasiekti dažnai naudojamą detalę, kiekvieną kartą turi persisverti per judančią įrangą. Jis pasiūlo perkelti dėžę į kitą vietą.

Pakeitimas kainuoja beveik nieko.

Tačiau sumažėja traumų rizika ir sutaupoma laiko.

Mokinė pastebi, kad valgykloje didžiausia eilė susidaro ne todėl, kad per mažai darbuotojų, o todėl, kad visi mokiniai ateina vienu metu. Ji pasiūlo skirtingoms klasėms pietų pertrauką pradėti penkių minučių skirtumu.

Pensininkas, daugelį metų dirbęs vairuotoju, pastebi, kad naujas autobusų tvarkaraštis sudarytas neatsižvelgiant į poliklinikos darbo pradžią. Jis pasiūlo vieną rytinį reisą paankstinti penkiolika minučių.

Jauna mama atkreipia dėmesį, kad prie vaikų darželio įrengtas pandusas yra toks status, jog vežimėlį tenka kelti. Pastatas formaliai pritaikytas, tačiau praktiškai neprieinamas.

Kiekvienas iš šių žmonių žino kažką, ko gali nežinoti vadovas, projektuotojas ar institucijos darbuotojas.

Ne todėl, kad vadovas būtinai blogas.

Ne todėl, kad specialistas nekompetentingas.

O todėl, kad nė vienas žmogus negali būti visose vietose ir matyti pasaulio iš visų perspektyvų.

Prasmingas indėlis atsiranda tada, kai šis pasklidęs žinojimas gauna kelią į bendrą sprendimą.

Kodėl įprastas „įtraukimas“ dažnai nekuria prasmės

Šiandien žmonės dažnai kviečiami dalyvauti.

Jiems siunčiamos apklausos.

Rengiamos viešosios konsultacijos.

Organizuojami susitikimai.

Leidžiama rašyti komentarus.

Kuriamos idėjų dėžutės.

Tačiau žmogus greitai pajunta skirtumą tarp tikro dalyvavimo ir dalyvavimo imitacijos.

Įsivaizduokime įmonę, kurioje darbuotojų kasmet klausiama, kaip pagerinti darbo aplinką.

Žmonės rašo, kad susirinkimų per daug, užduotys nuolat keičiamos, o skirtingi vadovai duoda prieštaraujančius nurodymus.

Po kelių savaičių vadovybė pristato apklausos rezultatą:

„Darbuotojai norėtų daugiau vidinės komunikacijos.“

Todėl įmonė pradeda leisti naują naujienlaiškį.

Žmonės kalbėjo apie sprendimų chaosą.

Sistema atsakė dar vienu informacijos srautu.

Formaliai darbuotojai buvo išklausyti.

Iš tikrųjų jų žinojimas sprendimo nepakeitė.

Arba savivaldybė klausia gyventojų, kaip atnaujinti parką.

Vieni prašo išsaugoti senus medžius.

Kiti siūlo įrengti taką žmonėms su negalia.

Tėvai prašo apšviesti vaikų žaidimo aikštelę.

Jaunimas norėtų vietos sportuoti.

Po konsultacijos paskelbiamas jau anksčiau parengtas projektas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama naujoms dekoratyvinėms plytelėms.

Gyventojai supranta, kad jų dalyvavimas buvo reikalingas ne sprendimui surasti, o jau priimtam sprendimui pateisinti.

Toks įtraukimas ne tik nesukuria prasmės.

Jis gali ją sunaikinti.

Žmogus, kuris vieną kartą nebuvo išgirstas, dar gali bandyti dar kartą.

Žmogus, kuris nuolat kviečiamas kalbėti, tačiau nemato jokio ryšio tarp savo indėlio ir rezultato, pradeda manyti, kad dalyvavimas yra tik ritualas.

Todėl tikram dalyvavimui neužtenka suteikti teisę pasisakyti.

Reikia sukurti kelią, kuriuo vertingas pasiūlymas gali tapti sprendimo dalimi.

Nuomonės surinkimas dar nėra kolektyvinis intelektas.
Kolektyvinis intelektas prasideda tada, kai žmonių indėliai sąveikauja, yra vertinami ir keičia bendro sprendimo turinį.

Prasmingas indėlis nereiškia, kad visi turi spręsti viską

Kartais visuomenės dalyvavimas suprantamas pernelyg primityviai.

Jeigu leisime žmonėms dalyvauti, gal visi turės spręsti, kokius vaistus skirti pacientui?

Gal keleiviai balsuos, kaip pilotui valdyti lėktuvą?

Gal kiekvienas gyventojas spręs, kokio storio turi būti tilto konstrukcijos?

Žinoma, ne.

Prasmingas dalyvavimas nereiškia, kad visų kompetencija kiekvienu klausimu vienoda.

Jis reiškia, kad skirtingos kompetencijos turi būti panaudotos ten, kur jos reikalingos.

Projektuojant tiltą, inžinierius supranta apkrovas ir medžiagų savybes.

Vietos gyventojas gali žinoti, kur pavasarį kyla vanduo.

Dviratininkas mato, kad projekte nepalikta saugi vieta dviračiams.

Žmogus su negalia gali pastebėti, kad numatytas šaligatvis jam neprieinamas.

Statybos įmonė žino, ką galima įgyvendinti.

Savivaldybė supranta finansines ir teisines ribas.

Nė vienas iš jų neturi viso atsakymo.

Tačiau kiekvienas gali turėti svarbią jo dalį.

Kolektyvinėje sprendyboje galima atskirti du tarpusavyje susijusius etapus.

Pirmiausia žmonės, turintys su klausimu susijusių žinių ar patirties, anonimiškai kuria ir vertina galimas alternatyvas.

Vėliau žmonės, kuriuos sprendimas tiesiogiai paveiks, iš išgrynintų alternatyvų pasirenka priimtiniausią.

Pavyzdžiui, gydymo būdus kuria ir jų medicinines pasekmes vertina specialistai.

Tačiau informuotas pacientas turi dalyvauti galutinai pasirenkant, kuris pagrįstas gydymo būdas jam priimtiniausias.

Mokyklos specialistai gali parengti kelis moksliškai ir praktiškai pagrįstus ugdymo organizavimo variantus.

Tačiau mokytojai, mokiniai ir tėvai turi padėti įvertinti, kaip šie variantai veiktų realiame mokyklos gyvenime.

Taip išvengiama dviejų kraštutinumų.

Viename kraštutinume viską sprendžia siaura ekspertų grupė, galinti nepastebėti žmonių patirties.

Kitame viskas paverčiama paprastu balsavimu, nors daliai pasirinkimų reikia specialių žinių.

Kolektyvinė sprendyba sujungia kompetenciją ir teisę dalyvauti savo gyvenimą veikiančiame pasirinkime.

Anonimiškumas leidžia būti išgirstam tiems, kurių paprastai negirdime

Įsivaizduokime įmonės susirinkimą.

Prie stalo sėdi įmonės vadovas, keli padalinių direktoriai, patyrę specialistai ir neseniai pradėjusi dirbti jauna darbuotoja.

Vadovas pateikia savo pasiūlymą.

Vienas direktorius iš karto jam pritaria.

Kitas išreiškia nedidelę abejonę, bet greitai nutyla.

Jauna darbuotoja mato rimtą problemą, tačiau nežino, ar verta kalbėti. Ji dar neišmano visos organizacijos, nenori pasirodyti neišmananti ir bijo prieštarauti vadovui.

Todėl jos mintis lieka nepasakyta.

Po pusmečio paaiškėja, kad ji buvo pastebėjusi būtent tai, dėl ko projektas nepavyko.

Įprastoje aplinkoje idėja beveik niekada neateina viena.

Kartu su ja ateina žmogaus pareigos, amžius, reputacija, kalbėjimo maniera, ryšiai ir ankstesni konfliktai.

Vieno žmogaus mintis vertinama rimtai dar prieš ją išgirdus.

Kito žmogaus mintis nuvertinama dar prieš ją supratus.

Apskaitomas anonimiškumas šį ryšį laikinai nutraukia.

Dalyviai nemato, kas pateikė vertinamą pasiūlymą, tačiau sistema apskaito kiekvieno žmogaus indėlį ir vertinimus.

Idėjos vertinimo metu svarbu ne tai, ar ją pateikė direktorius, profesorius, studentas, vairuotojas ar pensininkas.

Svarbu, ką ši idėja padeda suprasti ir išspręsti.

Žmonės, o ne algoritmas, vertina pasiūlymus.

Algoritmai tik mechaniškai apskaičiuoja žmonių įverčių rezultatus, individualius indėlio balus ir sukauptus specializacijos svorius.

Todėl anonimiškumas nereiškia, kad indėlis dingsta.

Priešingai – jis gali būti tiksliau atpažintas, nes kurį laiką nėra užgožiamas autoriaus statuso.

Žmogui nebūtina tapti žinomam, kad jo mintis taptų reikšminga.

Tačiau jam svarbu žinoti, kad jo indėlis nepradingo bendrame triukšme.

Ne tik gera idėja, bet ir gebėjimas atpažinti kitų idėjas

Prasmingas indėlis dažnai siejamas su originalia idėja.

Atrodo, kad vertę kuria tik tas, kuris pirmasis sugalvoja sprendimą.

Tačiau bendram protui reikia ne vien idėjų autorių.

Jam taip pat reikia žmonių, gebančių atpažinti stiprią mintį.

Įsivaizduokime dešimt pasiūlymų, kaip sumažinti pacientų eiles poliklinikoje.

Vienas siūlo priimti daugiau darbuotojų.

Kitas – ilginti darbo laiką.

Trečias – dalį konsultacijų teikti nuotoliniu būdu.

Ketvirtas pastebi, kad daug vizitų užsakomi pakartotinai vien todėl, kad gydytojas negali iš karto matyti ankstesnių tyrimų.

Penktas pasiūlymas gali būti svarbiausias.

Tačiau jeigu niekas nesugeba jo atpažinti, jis lieka tik vienu sakiniu tarp daugelio kitų.

Dalyvis, kuris pats nepateikė naujos idėjos, bet tiksliai įvertino stipriausius sprendimus, taip pat prisidėjo prie rezultato.

Jo indėlis nėra mažesnis vien todėl, kad jis nebuvo pirmasis.

Geroje kolektyvinio intelekto sistemoje vertinamas ne tik idėjų kūrimas, bet ir gebėjimas atpažinti, kurios kitų žmonių idėjos labiausiai priartina grupę prie bendro sprendimo.

Tai labai svarbu žmogaus prasmei.

Ne kiekvienas turi būti išradėjas.

Ne kiekvienas turi kalbėti garsiausiai.

Ne kiekvienas privalo nuolat kurti kažką visiškai naujo.

Vienas žmogus pastebi problemą.

Kitas pasiūlo sprendimo užuomazgą.

Trečias ją patikslina.

Ketvirtas atpažįsta jos vertę.

Penktas numato pavojų.

Šeštas padeda ją įgyvendinti.

Prasmingas rezultatas gali atsirasti tik todėl, kad visi šie skirtingi indėliai susijungė.

Prasmė atsiranda tada, kai žmogus mato pasekmę

Darbuotojas pasiūlo pakeitimą.

Gyventojas pateikia idėją.

Mokinys nurodo problemą.

Pacientas pasidalija patirtimi.

Kas vyksta toliau?

Jeigu žmogus niekada nesužino, kas nutiko jo pasiūlymui, ryšys tarp indėlio ir bendros tikrovės nutrūksta.

Todėl prasminga dalyvavimo sistema turi grąžinti atsakymą.

Ne kiekviena idėja bus įgyvendinta.

Ne kiekvienas pasiūlymas pasirodys tinkamas.

Kartais panaši mintis jau buvo pateikta.

Kartais sprendimas per brangus.

Kartais jis padėtų vienai grupei, bet sukeltų rimtų sunkumų kitai.

Kartais trūksta technologinių galimybių.

Kartais idėja yra gera, tačiau jos laikas dar neatėjo.

Žmogui nebūtina visada laimėti.

Tačiau jam svarbu matyti, kad jo mintis buvo sąžiningai įvertinta.

Jeigu pasiūlymas atmestas, turi būti įmanoma suprasti, kodėl.

Jeigu jis pasirinktas, reikia matyti, kas imsis jį įgyvendinti.

Jeigu aplinkybės pasikeitė, sprendimas turi būti iš naujo svarstomas.

Įsivaizduokime daugiabučio gyventojus, svarstančius, kaip sumažinti šildymo išlaidas.

Vieni siūlo renovuoti visą namą.

Kiti – pakeisti šilumos punktą.

Treti – pirmiausia subalansuoti sistemą.

Pasirenkamas trečiasis variantas, nes jį galima greitai išbandyti už palyginti mažą kainą.

Po žiemos gyventojai mato duomenis: šilumos suvartojimas sumažėjo 12 procentų, tačiau dviejuose butuose problema liko.

Sprendimas tobulinamas.

Dalyviai mato visą ryšį: nuo pasiūlymo iki veiksmo, nuo veiksmo iki rezultato, nuo rezultato iki naujo sprendimo.

Tada dalyvavimas tampa ne vien kalbėjimu.

Jis tampa bendru mokymusi.

Neišgirstas protas ilgainiui virsta nusivylimu

Įsivaizduokime darbuotoją, kuris daugelį metų mato tą pačią problemą.

Jis žino, kad tam tikra procedūra be reikalo dubliuojama.

Jis kelis kartus apie tai pasako vadovui.

Vadovas atsako:

„Tokios taisyklės.“

Darbuotojas pasiūlo, kaip procesą supaprastinti.

Jam paaiškinama:

„Sprendimai priimami aukščiau.“

Po kurio laiko žmogus nustoja siūlyti.

Jis pradeda tiksliai vykdyti nurodymus, net kai žino, kad jie neprotingi.

Jeigu kas nors nepavyksta, jis sako:

„Ne mano problema.“

Iš šalies atrodo, kad darbuotojui trūksta iniciatyvos.

Tačiau galbūt sistema pati jį išmokė iniciatyvos nerodyti.

Panašiai nutinka ir visuomenėje.

Gyventojas rašo institucijoms, bet gauna formalius atsakymus.

Mokytojas mato, kad nauja tvarka trukdo mokyti, tačiau jo pastabos nepasiekia sprendimų priėmėjų.

Gydytojas supranta, kodėl pacientų eilės nemažėja, bet privalo vykdyti dar vieną iš viršaus nuleistą reformą.

Jaunas žmogus turi idėjų savo miestui, tačiau nemato jokio būdo joms tapti sprendimais.

Tuomet žmonės ne visada praranda gebėjimą mąstyti.

Jie praranda tikėjimą, kad mąstyti verta.

Vieni pasitraukia į privatų gyvenimą.

Kiti išvyksta.

Treti ima viską vertinti ciniškai.

Ketvirti ieško kaltųjų.

Penkti renkasi tuos, kurie žada sugriauti sistemą, nes nebetiki galimybe ją prasmingai keisti.

Todėl galimybė prisidėti nėra tik malonus demokratijos priedas.

Ji yra viena iš visuomenės psichologinio atsparumo sąlygų.

Kai visuomenė nesugeba panaudoti žmonių proto, neišnaudotas protas ne visada lieka neutralus. Jis gali virsti abejingumu, pykčiu arba pasitraukimu.

Nuo vartotojo prie bendros tikrovės kūrėjo

Daugelyje gyvenimo sričių žmogui skiriamas vartotojo vaidmuo.

Jis yra paslaugų vartotojas.

Žiniasklaidos vartotojas.

Švietimo paslaugų vartotojas.

Sveikatos paslaugų vartotojas.

Viešojo transporto vartotojas.

Net pilietis kartais suvokiamas kaip politinių pasiūlymų vartotojas: kartą per kelerius metus jis pasirenka vieną iš parengtų programų.

Vartotojas gali rinktis iš to, kas jam pasiūlyta.

Kūrėjas gali prisidėti prie to, kas bus pasiūlyta.

Šis skirtumas esminis.

Restorano lankytojas gali rinktis patiekalą iš meniu.

Tačiau jeigu visi galimi keliai jau sudėti į meniu, pasirinkimo laisvė dar nereiškia dalyvavimo kuriant kryptį.

Panašiai rinkėjas gali rinktis iš partijų programų.

Darbuotojas – iš vadovų pateiktų variantų.

Gyventojas – iš trijų jau suprojektuotų aikštės atnaujinimo planų.

Tačiau prasmingiausia žmogaus kompetencija gali pasirodyti dar prieš sudarant šį meniu.

Galbūt aikštės visai nereikia pradėti nuo grindinio.

Galbūt įmonei nereikia rinktis iš trijų naujų sistemų, nes problema slypi pačioje darbo procedūroje.

Galbūt mokyklai nereikia naujos drausmės programos, nes vaikų elgesį lemia netinkamai sudarytas tvarkaraštis.

Kolektyvinė sprendyba leidžia žmogui dalyvauti ne tik pasirenkant atsakymą.

Ji leidžia dalyvauti formuluojant klausimą, atpažįstant problemą, kuriant alternatyvas, vertinant pasekmes ir tikslinant jau įgyvendinamą sprendimą.

Taip žmogus iš sprendimų vartotojo tampa bendros tikrovės kūrėju.

Visuomenė praranda ne tik jaunų, bet ir vyresnių žmonių protą

Apie žmogaus reikalingumą ypač aiškiai pradedame galvoti tada, kai jis išeina į pensiją.

Vakar jis buvo inžinierius, gydytoja, mokytojas, vairuotoja, buhalteris, meistrė ar įmonės vadovas.

Šiandien jo profesinė patirtis visuomenei tarsi nebereikalinga.

Žinoma, žmogus gali padėti šeimai, užsiimti mėgstama veikla, keliauti ar ilsėtis.

Tačiau kartu visuomenė praranda dešimtmečiais kauptą žinojimą.

Buvęs energetikas gali puikiai suprasti, kodėl vienas savivaldybės planas neveiks.

Pensininkė mokytoja gali atpažinti priežastį, dėl kurios vaikai praranda norą mokytis.

Buvęs statybininkas gali iš karto pastebėti projektavimo klaidą.

Ilgametė slaugytoja gali pasiūlyti paprastą būdą pagerinti pacientų priežiūrą.

Šie žmonės neturi grįžti į ankstesnes darbo vietas, kad jų patirtis būtų naudinga.

Jiems reikia erdvės, kurioje jie galėtų prisidėti tada, kai jų kompetencija reikalinga.

Tas pats galioja ir jaunam žmogui.

Jis gali neturėti trisdešimties metų patirties, bet geriau suprasti naują technologiją, jaunimo elgesį ar besikeičiančią kultūrą.

Kolektyvinis intelektas leidžia susitikti patirtims, kurios įprastoje hierarchijoje retai susitinka lygiomis sąlygomis.

Vyresnio žmogaus žinios neturi būti vertingos vien todėl, kad jis vyresnis.

Jauno žmogaus idėja neturi būti atmetama vien todėl, kad jis jaunas.

Abiejų indėlis turi atsiskleisti per tai, ką jis duoda bendram sprendimui.

Taip visuomenė ne tik geriau sprendžia problemas.

Ji leidžia daugiau žmonių išlikti reikalingiems.

Prasmingas indėlis turi apimti ir atsakomybę

Būtų per paprasta manyti, kad prasmingam dalyvavimui užtenka pateikti idėją.

Idėja gali skambėti puikiai, kol nereikia atsakyti, kas ją įgyvendins, kiek ji kainuos ir kokių pasekmių sukels.

Gyventojai gali pasiūlyti mieste įrengti nemokamą viešąjį transportą.

Tuomet reikia atsakyti:

Iš kokių lėšų jis bus finansuojamas?

Ar pakaks autobusų?

Kaip pasikeis maršrutai?

Kaip tai paveiks vairuotojų darbo sąlygas?

Ar nemokamas transportas pasieks tuos rajonus, kuriuose jo labiausiai reikia?

Verslo darbuotojai gali pasiūlyti keturių dienų darbo savaitę.

Tuomet svarbu išsiaiškinti:

Kaip bus aptarnaujami klientai?

Ar darbo krūvis nebus tiesiog suspaustas į keturias ilgesnes dienas?

Kaip bus vertinamas rezultatas?

Kokioms funkcijoms toks modelis tinka, o kokioms – ne?

Mokyklos bendruomenė gali pasiūlyti atsisakyti pažymių jaunesnėse klasėse.

Tuomet reikia numatyti, kaip vaikai ir tėvai gaus grįžtamąjį ryšį, kaip bus pastebimos mokymosi spragos ir kaip mokytojai vertins pažangą.

Prasmingas indėlis nėra tik noras, kad pasaulis būtų kitoks.

Tai pasirengimas kartu ieškoti, kaip jį pakeisti neperkeliant visų išlaidų ir sunkumų kitiems.

Todėl kolektyvinė sprendyba turi apimti ne tik idėjos paiešką ir pasirinkimą.

Ji turi sietis su ištekliais, vykdytojais, atsakomybe, rezultatų stebėjimu ir galimybe sprendimą koreguoti.

Tik tuomet žmogus tampa ne komentatoriumi, bet bendraautoriumi.

Ne kiekvienas indėlis bus priimtas, bet kiekvienas gali būti prasmingas

Žmogus gali pateikti idėją, kuri nebus pasirinkta.

Ar tai reiškia, kad jo dalyvavimas buvo beprasmis?

Nebūtinai.

Kartais atmesta idėja padeda pastebėti pavojų.

Kartais ji atskleidžia vertybę, kurią būtina apsaugoti kitame sprendime.

Kartais pasiūlymas per ankstyvas, tačiau prie jo galima sugrįžti pasikeitus aplinkybėms.

Kartais idėja padeda kitam žmogui suformuluoti geresnę.

Tarkime, bendruomenė svarsto, ką daryti su nenaudojamu mokyklos pastatu.

Vienas gyventojas siūlo jame įrengti senjorų namus.

Kitas – jaunimo centrą.

Trečias – parduoti pastatą.

Ketvirtas pasiūlo dalį patalpų skirti nuotolinio darbo vietoms.

Galutiniame sprendime įrengiamas daugiafunkcis bendruomenės centras: pirmame aukšte veikia dienos centras vyresniems žmonėms, kitame – jaunimo erdvė, o keli kambariai skirti dirbti ir mokytis.

Nė vienas pradinis pasiūlymas nebuvo įgyvendintas tiksliai.

Tačiau be kiekvieno iš jų galutinis sprendimas būtų buvęs skurdesnis.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje indėlio prasmė slypi ne vien asmeninėje pergalėje.

Ji slypi tame, ką žmogaus mintis suteikė bendram sprendimo laukui.

Prasmingai dalyvauti reiškia ne būtinai pasiekti, kad būtų padaryta taip, kaip pasiūliau aš. Tai reiškia padėti mums visiems pamatyti daugiau, negu matėme iki tol.

Kolektyvinis intelektas nėra žmonių suma

Tūkstantis atskirai mąstančių žmonių dar nebūtinai sudaro kolektyvinį intelektą.

Jeigu kiekvienas parašo savo nuomonę, bet neskaito kitų pasiūlymų, turime nuomonių rinkinį.

Jeigu žmonės tik balsuoja už iš anksto pateiktus variantus, turime pasirinkimą.

Jeigu garsiausi dalyviai įtikina kitus, turime įtakos procesą.

Kolektyvinis intelektas atsiranda tada, kai žmonės sąveikauja vienoje bendroje aplinkoje, vertina vieni kitų sprendimus, papildo tai, ko trūksta, ir padeda išgryninti tai, ko nė vienas nebūtų sukūręs vienas.

Vienas žmogus mato problemos priežastį.

Kitas – jos mastą.

Trečias – techninį sprendimą.

Ketvirtas – etinę ribą.

Penktas – nepageidaujamą pasekmę.

Šeštas – paprastesnį įgyvendinimo kelią.

Septintas tiksliausiai atpažįsta, kurie pasiūlymai vertingiausi.

Bendras protas neatsiranda todėl, kad visi galvoja vienodai.

Jis atsiranda todėl, kad skirtumai gali būti prasmingai sujungti.

Dėl to kiekvienas dalyvis gali patirti dvigubą prasmę.

Jis atiduoda bendram laukui tai, ką mato pats.

Ir kartu gauna galimybę pamatyti tai, ko vienas nebūtų supratęs.

Kokia būtų visuomenė, kurioje daugiau žmonių gali prasmingai prisidėti?

Tokioje visuomenėje darbuotojo idėja neprivalėtų pereiti per penkis vadovus, kad būtų įvertinta.

Mokytojas galėtų prisidėti ne tik vykdydamas švietimo reformą, bet ir ją kuriant.

Pacientas būtų ne vien paslaugos gavėjas, bet svarbus sveikatos sistemos veikimo liudytojas.

Gyventojas galėtų ne tik skųstis dėl transporto, bet kartu su vairuotojais, planuotojais ir kitais keleiviais ieškoti geresnio maršrutų tinklo.

Jaunas žmogus galėtų prisidėti prie miesto ateities nelaukdamas, kol užims aukštas pareigas.

Vyresnio žmogaus patirtis neišnyktų tą dieną, kai baigiasi jo darbo sutartis.

Verslininkas galėtų ne tik ginti savo interesą, bet ir padėti rasti sprendimą, kuris kuria vertę visam regionui.

Valstybės tarnautojas nebūtų priverstas vienas prisiimti atsakomybės už problemas, kurių žinojimas pasklidęs po visą visuomenę.

Tai nereiškia, kad visi žmonės kasdien spręstų visus klausimus.

Tokia visuomenė greitai paskęstų susirinkimuose.

Žmogus dalyvautų ten, kur jo patirtis, kompetencija, interesas ar atsakomybė iš tiesų reikalingi.

Vieną savaitę jis galėtų prisidėti prie savo daugiabučio energetinio sprendimo.

Kitą mėnesį – prie profesinės srities klausimo.

Vėliau – prie miesto problemos, kuri tiesiogiai veikia jo šeimą.

Dalyvavimas taptų ne nuolatine pareiga, bet atvira galimybe prasmingai įsitraukti ten, kur žmogus turi ką duoti.

Nuo prasmingo žmogaus indėlio iki prasmingos visuomenės

Ankstesniuose šio ciklo straipsniuose nagrinėjome, kodėl visuomenei nepakanka turėti daug protingų žmonių.

Atskiras žmogus gali būti labai išmintingas, tačiau jo žinojimas gali nepasiekti bendro sprendimo.

Matėme, kodėl minia ir kolektyvinis intelektas nėra tas pats.

Minia gali kartoti, sekti ir stiprinti emociją.

Kolektyvinis intelektas turi sudaryti sąlygas nepriklausomai vertinti, atpažinti skirtingas kompetencijas ir jungti indėlius.

Kalbėjome apie tai, kodėl statusas negali būti vieninteliai vartai, pro kuriuos į sprendimus patenka protas.

Profesoriaus žinios gali būti būtinos.

Tačiau svarbų problemos aspektą gali pastebėti ir slaugytoja, vairuotojas, darbuotojas, mokinys ar vietos gyventojas.

Nagrinėjome, kaip geresni sprendimai kuria visuomenės turtą.

Jie padeda nešvaistyti pinigų, nekartoti tų pačių klaidų, anksčiau pastebėti pavojus ir geriau panaudoti turimus išteklius.

Tačiau paskutinė kolektyvinio intelekto vertė nėra vien ekonominė.

Geresni sprendimai ne tik taupo pinigus.

Galimybė prisidėti keičia ir patį žmogaus santykį su visuomene.

Jis nebėra tik tas, kuriam sprendimai pranešami.

Jis tampa vienu iš tų, kurių žinojimas padeda tiems sprendimams atsirasti.

Tokia visuomenė gauna ne tik daugiau idėjų.

Ji gauna daugiau atsakomybės, daugiau tarpusavio ryšio ir daugiau žmonių, kurie gali pasakyti:

„Tai yra ir mano kuriamas pasaulis.“

Kolektyvinis intelektas yra pradžia, o ne pabaiga

Šiame straipsnių cikle kolektyvinį intelektą nagrinėjome kaip būdą padėti visuomenei naudotis savo pačios protu.

Tačiau iš čia kyla kitas klausimas.

Jeigu žmonės gali kartu geriau atpažinti problemas, kurti sprendimus, juos vertinti, pasirinkti ir tobulinti, kaip turėtų keistis pati visuomenės santvarka?

Kas nutiktų, jeigu kolektyvinė sprendyba būtų naudojama ne tik pavieniams projektams?

Jeigu ji padėtų formuoti organizacijų kryptį?

Jeigu bendruomenės galėtų pačios ieškoti joms tinkamiausių sprendimų?

Jeigu valstybės institucijos ne tik konsultuotųsi su visuomene, bet ir įtrauktų jos pasklidusią kompetenciją į sprendimų paiešką?

Jeigu politinė galia reikštų ne teisę vienam nuspręsti už daugelį, o atsakomybę įgyvendinti bendrame sprendybos procese atrastą kryptį?

Tokia santvarka nebebūtų vien tradicinė demokratija, kurioje žmonės periodiškai pasirenka sprendimų priėmėjus.

Tačiau ji nebūtų ir tiesioginė demokratija, kurioje visi balsuoja dėl visko.

Tai būtų omnikratijos pradžia – visuomenės, kuri neperduoda viso savo proto valdžios viršūnei, bet išmoksta jį organizuoti.

Omnikratija prasideda ne nuo institucijų griovimo.

Ji prasideda nuo naujo gebėjimo.

Nuo gebėjimo kartu surasti geresnius sprendimus.

Nuo gebėjimo atskirti kompetenciją nuo statuso.

Nuo gebėjimo susieti laisvę su atsakomybe.

Nuo gebėjimo žmogaus patirtį paversti bendro sprendimo dalimi.

Kolektyvinis intelektas yra šio gebėjimo technologija.

Omnikratija – visuomeninė santvarka, kuri gali iš jo išaugti.

Apie tai – kitame straipsnių cikle.

Prasminga visuomenė ne tik valdo žmones.
Ji leidžia jiems tapti bendros tikrovės kūrėjais.