Nuotrauka – pixabay.com

Kolektyvinis intelektas: visuomenė mokosi naudotis savo protu

Pradedame publikuoti dr. Sauliaus Norvaišo septynių straipsnių seriją apie kolektyvinį intelektą ir omnikratiją. Tai nėra dar viena madinga tema apie dirbtinį intelektą, skaitmenizaciją ar visuomenės modernizavimą. Tai bandymas paprastai paaiškinti idėją, kuri brendo daugiau kaip du dešimtmečius ir tik dabar pasiekia praktinio įgyvendinimo ribą.

Norvaišo darbai šioje srityje yra pionieriški. Jis vienas pirmųjų pradėjo nuosekliai plėtoti mintį, kad visuomenė turi daug daugiau proto, negu jos institucijos sugeba panaudoti. Žmonės mato problemas, turi patirties, siūlo sprendimus, jaučia pasekmes, bet jų įžvalgos dažnai lieka išskaidytos: pokalbiuose, susirinkimuose, komentaruose, ataskaitose, nusivylime ar neįgyvendintose idėjose. Kitaip tariant, problema ne ta, kad visuomenei trūksta intelekto. Problema ta, kad didelė jo dalis lieka socialiai nesuorganizuota.

Šioje septynių straipsnių serijoje bus aiškinama, kas yra kolektyvinis intelektas, kuo jis skiriasi nuo paprasto nuomonių rinkimo, kodėl idėją reikia atskirti nuo pavardės, kaip veikia apskaitomas anonimiškumas, kaip išlaisvinama kompetencija, kodėl geresni sprendimai kuria protingą visuomenės turtėjimą ir kodėl prasmingas gyvenimas neatsiejamas nuo prasmingo indėlio į bendrus sprendimus.

1. Visuomenė turi daugiau proto, negu moka panaudoti

Šiuolaikinė visuomenė nėra kvaila.

Priešingai — ji pilna proto. Tik tas protas dažnai išmėtytas kaip monetos po visus namus: viena po sofa, kita stalčiuje, trečia palto kišenėje, ketvirta automobilyje. Vertė yra, bet ji nesudėta į vieną vietą, todėl negali veikti kaip tikras kapitalas.

Taip yra ir su žmonių įžvalgomis. 

Mokytoja mato, kodėl vaikai praranda norą mokytis. Slaugytoja mato, kur sveikatos sistema pavargsta greičiau negu pacientas. Inžinierius mato, kodėl projektas vieną dieną sustos. Verslininkas mato, kur organizacijoje tyliai švaistomi pinigai. Jaunas žmogus jaučia ateitį, kurios senos institucijos dar nemoka pavadinti. Tylus specialistas žino sprendimą, bet susirinkime jo niekas neišgirsta, nes jis neturi pakankamai aukštos kėdės.

Problema ne ta, kad visuomenei trūksta proto.

Problema ta, kad didelė to proto dalis lieka socialiai nesuorganizuota.

Būtent čia prasideda kolektyvinis intelektas.

Išskaidytas protas

Kiekvienas esame matę situaciją, kai visi supranta, kad kažkas neveikia, bet niekas nežino, kaip tą supratimą paversti sprendimu.

Įmonėje visi kalba, kad gera idėja „užstrigo“. Vienas sako, kad kaltas vadovas. Kitas — kad per daug procedūrų. Trečias — kad žmonės bijo suklysti. Ketvirtas — kad neaišku, kas atsakingas. Penktas — kad sprendimas priimtas, bet niekas jo iš tikrųjų nevykdo.

Visi turi dalį tiesos.

Bet tos dalys nesusijungia.

Susirinkime dažnai nugali ne geriausia mintis, o stipriausias balsas. Kartais — pareigos. Kartais — autoritetas. Kartais — žmogus, kuris moka gražiai kalbėti. Kartais — tiesiog nuovargis: po valandos diskusijos visi nori eiti namo, todėl pritariama tam, kas mažiausiai erzina.

Taip gimsta ne sprendimas, o kompromisinė tyla.

Iš šono atrodo, kad organizacija galvoja. Iš tikrųjų ji tik juda per pažįstamą ritualą: pakalbėjome, pasižymėjome, sutarėme dar kartą aptarti, niekas nepasikeitė.

Tokios situacijos nėra vien įmonių problema. Jos kartojasi savivaldybėse, mokyklose, ligoninėse, bendruomenėse, ministerijose, projektuose, universitetuose ir net šeimose. Žmonės turi patirties, bet nėra gero būdo tą patirtį sujungti taip, kad ji taptų bendru sprendimo lauku.

Todėl galima sakyti labai paprastai:

Visuomenė turi daugiau proto, negu jos įprastos struktūros moka panaudoti.

Kodėl neužtenka tiesiog klausti žmonių nuomonės

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti: jeigu žmonės turi daug įžvalgų, reikia tiesiog jų paklausti. Surengti apklausą. Atidaryti komentarus. Pakviesti į diskusiją. Paprašyti balsuoti.

Tačiau čia slypi klaida.

Nuomonių dauguma dar nėra kolektyvinis intelektas. Komentarų gausa dar nėra bendras mąstymas. Balsavimas dar nėra sprendimo paieška. Kartais tai tik triukšmas su skaičiais.

Įsivaizduokime interneto komentarų skiltį po straipsniu apie švietimą. Vienas komentatorius rašo apie mokytojų atlyginimus. Kitas — apie vaikų telefonus. Trečias — apie tėvų atsakomybę. Ketvirtas pyksta ant valdžios. Penktas juokauja. Šeštas pradeda ginčą su trečiu. Po kelių valandų turime šimtus reakcijų, bet ne sprendimą.

Kodėl?

Nes žmonės kalba vieni šalia kitų, o ne vienoje struktūruotoje sprendimų paieškos aplinkoje.

Kolektyvinis intelektas atsiranda ne tada, kai daug žmonių pasako, ką galvoja. Jis atsiranda tada, kai jų mąstymas suorganizuojamas taip, kad idėjos būtų pateikiamos, vertinamos, lyginamos, tikrinamos ir išrikiuojamos pagal tai, kaip jos rezonuoja su kolektyvine išmintimi.

Trumpai tariant:

Daug balsų dar nėra kolektyvinis intelektas. Kolektyvinis intelektas prasideda tada, kai balsai virsta struktūruotu sprendimų lauku.

Kas yra kolektyvinis intelektas

Kolektyvinis intelektas — tai ne minia, ne apklausa ir ne paprastas balsavimas. Tai tokia sprendimų paieškos architektūra, kurioje žmonės vienoje interaktyvioje aplinkoje anonimiškai, bet apskaitomai teikia idėjas, vertina kitų idėjas ir taip padeda išryškėti kolektyvinei išminčiai.

Svarbūs trys žodžiai: vienoje aplinkoje, anonimiškai, apskaitomai.

Vienoje aplinkoje — nes tik tada idėjos gali susitikti. Jeigu žmonės mąsto atskirai, rašo skirtinguose dokumentuose, kalba skirtinguose kabinetuose ar komentuoja skirtingose erdvėse, jų mąstymas nesusijungia į bendrą lauką.

Anonimiškai — nes idėja turi būti vertinama ne pagal pavardę, pareigas, titulą ar reputaciją, o pagal savo turinį.

Apskaitomai — nes anonimiškumas nereiškia neatsakomybės. Dalyvis gali būti nematomas kitiems, bet jo indėlis sistemoje išlieka užfiksuotas. Jo idėjos ir vertinimai gali būti įskaitomi, vertinami, susiejami su atsakomybe ir atlygiu.

Tai labai svarbu.

Įprastoje aplinkoje idėja dažnai keliauja kartu su žmogumi. Jei ją pasako vadovas, ji atrodo rimtesnė. Jei ją pasako praktikantas, ji gali atrodyti naivi. Jei ją pasako profesorius, ji skamba solidžiai. Jei ją pasako nepažįstamas žmogus, ji gali būti ignoruojama.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje pavardė pasitraukia, kad idėja galėtų pasirodyti.

Bet indėlis niekur nedingsta.

Tai ir yra apskaitomas anonimiškumas.

Kaip tai veikia paprastame pavyzdyje

Įsivaizduokime klausimą:

Kodėl geros idėjos organizacijose dažnai neįgyvendinamos?

Įprastame susirinkime žmonės pradėtų kalbėti. Vienas pasakytų ilgą įžangą. Kitas pertrauktų. Trečias tylėtų, nes nenorėtų prieštarauti vadovui. Ketvirtas lauktų, kol paaiškės, kokia nuomonė saugi. Penktas pasiūlytų gerą mintį, bet ji pasimestų.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje procesas yra kitoks.

Dalyvis nemato visų idėjų iš karto kaip sąrašo. Jis susiduria su jau pateiktomis idėjomis po vieną, chronologiškai — taip, kaip jos buvo parašytos. Kiekvieną idėją jis turi įvertinti. Tik tada gali pateikti savo vieną aiškią mintį.

Tai keičia dalyvavimo logiką.

Žmogus negali tiesiog įmesti savo nuomonės į bendrą krūvą. Pirmiausia jis turi susitikti su kitų mintimis. Įvertinti. Palyginti. Pagalvoti. Atskirti, kas svarbu, o kas kartojasi. Tik tada jis gali pridėti savo indėlį.

Kitaip tariant:

Kolektyviniame intelekte dalyvavimas prasideda ne nuo kalbėjimo, o nuo klausymosi.

Vėliau jo idėją vertina kiti dalyviai. Sistema apskaičiuoja reitingus, vieningumą, poliarizaciją, vertinimų pasiskirstymą ir rezonansą. Iš to atsiranda ne šiaip nuomonių sąrašas, o struktūruotas bendro mąstymo žemėlapis.

Jame matyti, kurios idėjos stiprios. Kurios skaldo. Kurios neaiškios. Kur reikia naujo klausimo. Kur problema slypi giliau, negu iš pradžių atrodė.

Kodėl tai svarbu dabar

Kolektyvinio intelekto reikėjo jau seniai. Bet tik dabar jis gali tapti praktiškai įmanomas.

Kodėl?

Pirmiausia todėl, kad turime skaitmenines priemones. Didelės žmonių grupės gali dalyvauti nuotoliniu būdu, asinchroniškai, jiems nereikia visiems susirinkti vienoje salėje tuo pačiu metu.

Antra, algoritmai gali apdoroti vertinimus: skaičiuoti reitingus, matyti vieningumą, aptikti poliarizaciją, parodyti idėjų struktūrą.

Trečia, visuomenės problemos tapo per sudėtingos vienam centrui. Nebeužtenka, kad keli žmonės kabinete nuspręstų, kaip turi veikti švietimas, sveikata, miestai, technologijos ar organizacijos. Pasekmes mato daug žmonių, bet sprendimų paieškoje dalyvauja per mažai.

Ketvirta, dirbtinis intelektas keičia visą žinojimo aplinką. Jis gali padėti rašyti, skaičiuoti, apibendrinti, modeliuoti, ieškoti ryšių. Tačiau jis negali pats nuspręsti, kas žmonėms turi būti prasminga, teisinga, nekenkianti ir kurianti bendrą naudą. Tam reikia žmonių patirties, vertybinio jautrumo ir kolektyvinės išminties.

Todėl kolektyvinis intelektas tampa ne priedu prie technologijų, o būtina socialine infrastruktūra.

Internetas sujungė informaciją.
Dirbtinis intelektas pagreitino mąstymo operacijas.
Kolektyvinis intelektas turi suorganizuoti žmonių sprendybą.

Kodėl tai susiję su turtu ir prasme

Galima paklausti: gerai, bet kuo tai susiję su tuo, ar visuomenė bus turtinga ir laiminga?

Atsakymas paprastas: visuomenės turtas priklauso ne tik nuo pinigų, technologijų ar darbo. Jis priklauso nuo sprendimų kokybės.

Blogas sprendimas mieste gali kainuoti milijonus. Blogas sprendimas įmonėje gali sunaikinti gerą produktą. Blogas sprendimas mokykloje gali atimti iš vaikų norą mokytis. Blogas sprendimas sveikatos sistemoje gali sukurti eiles, perdegimą ir nepasitikėjimą. Blogas sprendimas bendruomenėje gali supriešinti žmones dešimtmečiams.

Kuo sudėtingesnė visuomenė, tuo brangesnės blogos sprendimų grandinės.

Todėl turtinga visuomenė yra ne ta, kuri tiesiog turi daug resursų. Turtinga visuomenė yra ta, kuri moka tuos resursus protingai organizuoti. O tam reikia gerų sprendimų.

Skurdi visuomenė švaisto intelektą. Turtinga visuomenė jį organizuoja.

Bet kolektyvinis intelektas svarbus ne tik dėl ekonomikos. Jis svarbus ir dėl prasmės.

Žmogui neužtenka būti valdomam, aptarnaujamam, įtikinėjamam ar linksminamam. Žmogus nori, kad jo patirtis turėtų reikšmę. Kad jo mintis galėtų prisidėti prie bendro pasaulio. Kad jis nebūtų tik keleivis autobuse, kurio maršrutą nustatė kiti.

Prasmingas gyvenimas prasideda tada, kai žmogus gali prasmingai prisidėti.

Kolektyvinis intelektas sukuria erdvę, kurioje tylus specialistas, mokytoja, slaugytoja, verslininkas, studentas, gyventojas ar ekspertas gali dalyvauti ne kaip triukšmo dalis, o kaip bendro sprendimo paieškos dalyvis.

Tai yra labai didelis skirtumas.

Visuomenė mokosi naudotis savo protu

Kolektyvinis intelektas nėra stebuklinga lazdelė. Jis automatiškai neišsprendžia visų problemų. Jis nepanaikina ekspertų, nepakeičia institucijų ir neatiduoda sprendimų miniai.

Jis daro kai ką svarbesnio.

Jis sukuria lauką, kuriame visuomenės protas gali veikti ne išskaidytai, o organizuotai.

Vienas žmogus mato praktinę kliūtį. Kitas — moralinę riziką. Trečias — techninę galimybę. Ketvirtas — ekonominę paskatą. Penktas — žmogišką kainą. Šeštas — ilgalaikę pasekmę. Atskirai tai yra fragmentai. Gerai suorganizuoti jie tampa bendru matymu.

Čia ir slypi kolektyvinio intelekto pažadas.

Ne visi turi spręsti viską. Bet kiekvienas turi turėti galimybę prisidėti ten, kur jo patirtis, kompetencija ar rūpestis yra reikšmingi.

Sudėtinga visuomenė negali remtis tik vienu centru, viena institucija ar viena grupe. Ji turi išmokti naudotis savo pačios protu.

Tai ir yra kolektyvinis intelektas: visuomenė, kuri pradeda girdėti save ne kaip triukšmą, o kaip galimą išmintį.

Kitame straipsnyje kalbėsime apie svarbų skirtumą: kodėl daug nuomonių dar nėra kolektyvinis intelektas ir kodėl komentarai, apklausos ar balsavimai negali pakeisti struktūruotos sprendimų paieškos.