Maskva, 1992-ųjų gruodis

Kartais gyvenime pasitaiko akimirkų, kai supranti, kad istorija pasikeitė. Dar neseniai tai, kas atrodė neįmanoma, tampa realybe. O tu stovi pačiame įvykių centre ir stebiesi, kaip visa tai apskritai galėjo nutikti.

Tokia akimirka mane aplankė vieną šaltą 1992 metų gruodžio vakarą Maskvoje.

Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos Konsuliniame departamente vyko vienas svarbiausių metų diplomatinių priėmimų. Į jį susirinko užsienio šalių ambasadoriai, konsulai ir kiti diplomatinio pasaulio atstovai.

Nors Sovietų Sąjunga buvo subyrėjusi vos prieš metus, priėmimas buvo surengtas su tradicine rusiška pompastika. Ant baltomis staltiesėmis užklotų stalų puikavosi ikrai, rūkyta žuvis, įvairiausi delikatesai. Padavėjai tyliai sklandė tarp svečių nešiodami krištolines taures su šampanu.

Rusija išgyveno sunkius laikus, tačiau rusai visada suprato reprezentacijos galią. Bent tą vakarą buvo stengiamasi parodyti, kad didybės dvasia dar gyva.

Priėmimų salė buvo gan didelė, tačiau pakankamai maža, kad galėtum stebėti kas vyksta aplinkui.

Dauguma svečių buvo garbaus amžiaus diplomatai – solidūs vyrai, kurių veiduose buvo galima perskaityti dešimtmečių patirtį. Moterys buvo retenybė – jų dalyvavimas, rodos, buvo daugiau kaip dekoracija salei papuošti, o ne rimtam pokalbiui pravesti.

Staiga visų žvilgsniai nukrypo į salės duris. Į salę įėjo jauna moteris, dar neperkopusi trisdešimties.

Salėje nuvilnijo nebylus klausimas:

Kas ji tokia?

Gal pasiklydo?

Ir kodėl ji šypsosi?

Ta jauna moteris buvau aš – Lietuvos ambasados Maskvoje konsulė.

Jeigu atvirai, pati nesijaučiau daug tvirčiau nei atrodžiau iš šalies – vieną akimirką net norėjosi pradingti už vienos iš milžiniškų gėlių kompozicijų.   Mano šypsena buvo veikiau apsauginė kaukė nei pasitikėjimo savimi ženklas. Buvau ne tik neįprastai jauna tokio rango renginiui, bet ir beveik nieko ten nepažinojau.

Negana to, man vis dar buvo sunku suprasti, kodėl apskritai esu pakviesta.

Juk vos prieš kelerius metus Lietuva Sovietų Sąjungai buvo tapusi priešu numeris vienas.

1990 metų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tą akimirką buvo paleista grandininė reakcija, kuri galiausiai sugriovė imperiją iš vidaus.

Taip, Rusija jau buvo oficialiai pripažinusi mūsų nepriklausomybę.

Tačiau istorinių nuoskaudų ir priešiškumo dar buvo likę daug.

Pasiėmiau taurę šampano.

Po kelių gurkšnių pasijutau drąsiau. Nusprendžiau paragauti ikrų, mandagiai išbūti dešimt minučių ir oriai palikti salę, niekam nepastebint.

Dar po kelių minučių, begurkšnojant šampaną, ragaujant ikrus, mane užplūdo prisiminimai.

Prisimeniau 1990-uosius.

Lietuva po penkiasdešimties okupacijos metų taikiai paskelbė atkurianti savo valstybę. Mes nesigriebėme ginklų. Nesukėlėme perversmo. Nesiekėme keršto.

Mes tiesiog pareikalavome savo teisės būti laisvi.

Atsakas buvo griežtas.

Tankai apsupo Aukščiausiąją Tarybą.

Buvo užimta televizija.

Prasidėjo ekonominė blokada.

Buvo daroma viskas, kad būtume išprovokuoti.

Sovietų Sąjungai būtų buvę nesunku sukelti trumpą karą ir jį laimėti.

Tačiau buvo viena problema.

Lietuviai atsisakė kovoti.

Žmonės rinkosi prie Parlamento. Susikibę rankomis stovėjo gyvose grandinėse. Dainavo.

Tai buvo Dainuojanti revoliucija.

Ne pykčio revoliucija.

Ne neapykantos revoliucija.

Dainuojanti revoliucija.

Mes pasirinkome ne ginklus, o dainas.

Ne smurtą, o orumą.

Ne kerštą, o laisvę.

Sovietų kariškiai nežinojo, kaip į tai reaguoti.

Kaip kovoti su žmonėmis, kurie nedaro nieko kito, tik dainuoja?

Tada dirbau Lietuvos atstovybėje Maskvoje.

Tai buvo mano pirmasis darbas.

Ir staiga istorija nusprendė paspartinti tempą.

Per vieną naktį atstovybė tapo ambasada.

Aš tapau pirmąja Lietuvos konsule Maskvoje.

Man buvo patikėta atsakomybė, kuri gerokai pranoko mano amžių.

Tuo metu niekas nežinojo, kuo visa tai baigsis.

Mūsų laisvė galėjo būti sutriuškinta bet kurią akimirką.

Buvo reali grėsmė, kad ambasada bus uždaryta, o jos darbuotojai – suimti.

Tačiau keisčiausia buvo tai, kad nejaučiau baimės.

Pirmiausia todėl, kad tiesiog neturėjau tam laiko.

Darbo buvo tiek daug, kad kiekviena diena prabėgdavo lyg viena valanda.

O antra priežastis buvo kur kas asmeniškesnė.

Aš įsimylėjau.

Sutikau aukštą, charizmatišką norvegų televizijos žurnalistą.

Mes įsimylėjome vienas kitą iš pirmo žvilgsnio.

Meilė suteikia nepaprastą jėgą.

Ji keičia žmogaus santykį su pasauliu.

Kai esi laimingas, net sunkumai atrodo lengvesni.

Kai esi įsimylėjęs, net priešai praranda savo grėsmingumą.

Tais metais draugus ir priešus stengiausi matyti vienodomis akimis – su pagarba ir meile.

Labiausiai nerimavau ne dėl savęs.

Nerimavau dėl jo.

Pirmojo Persijos įlankos karo metu jis dirbo Irake, rengė reportažus iš konflikto zonos ir buvo patekęs į Sadamo Huseino režimo nelaisvę. Apie tai sužinojau tik vėliau. Pusę metų neturėjau iš jo jokių žinių.

Niekada nepamiršiu tos dienos, kai jis pagaliau paskambino iš Oslo.

Gyvas.

Laisvas.

Saugus.

O tada atėjo 1991-ųjų rugpjūtis.

Diena, kurios niekada nepamiršiu.

Sovietų imperija sugriuvo.

Taikiai.

Vilniaus gatvėse šventė minios žmonių.

Pagrindinėje aikštėje buvo nukeliamas Lenino paminklas.

Žmonės juokėsi, verkė, glėbesčiavosi.

Tai buvo viena tų retų istorijos akimirkų, kai stebuklas tampa tikrove.

Ir štai dabar, po daugiau nei metų, Maskvoje, Rusijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame priėmime, stovėjau, rankoje laikydama šampano taurę.

Prisimindama viską, ką buvome išgyvenę.

Lietuva buvo laisva.

Nepriklausoma.

Mūsų svajonė buvo tapo realybe.

Pakėliau taurę ir tyliai sau ištariau:

„Už laisvę.

Už nepriklausomybę.

Už meilę.

Už taiką.“

Išgėriau paskutinį gurkšnį ir jau ruošiausi išeiti.

Tada prie manęs priėjo vienas diplomatas.

Mandagiai prisistatė.

Paėmė mane už parankės.

Ir pradėjo supažindinti su kitais svečiais.

Vienu po kito.

Ambasadoriumi po ambasadoriaus.

Konsulu po konsulo.

Iki vakaro pabaigos buvau susipažinusi su beveik visais salėje buvusiais diplomatais.

Daugelis jų vėliau tapo mano kolegomis.

Kai kurie – draugais.

Tą vakarą supratau vieną svarbią tiesą.

Istoriją kuria ne tik valstybės.

Ją kuria žmonės.

Žmonės, kurie pasirenka drąsą vietoj baimės.

Meilę vietoj neapykantos.

Dialogą vietoj karo.

Smagiausia gyvenimo dalis dar tik prasidėjo.

Mes, lietuviai, turėjome sukurti naują valstybę – laisvą, nepriklausomą ir klestinčią.

Tai buvo mano gyvenimo laikas.

Ir aš mylėjau kiekvieną jo akimirką.

O jei iš visos šios istorijos reikėtų palikti tik vieną pamoką, ji būtų labai paprasta:

Nepamirškite mylėti savo priešų. Kartais jie tampa jūsų draugais.

Nuotrauka iš asmeninio J.Gattini albumo