Įsivaizduokime paprastą situaciją.

Internete paskelbiamas straipsnis apie tai, kodėl jauni žmonės išvyksta iš mažesnių miestų. Po juo atsiranda penki šimtai komentarų.

Vienas rašo apie atlyginimus.
Kitas — apie būsto kainas.
Trečias — apie mokyklas.
Ketvirtas kaltina vietos valdžią.
Penktas pyksta ant emigrantų.
Šeštas juokauja.
Septintas susiginčija su trečiu.
Aštuntas parašo ilgą komentarą, kurio niekas neperskaito iki galo.
Devintas įkelia nuorodą į kitą straipsnį.
Dešimtas pareiškia, kad viskas jau seniai aišku.

Po kelių valandų komentarų dar daugiau.

Ar visuomenė tapo protingesnė?

Galbūt atsirado įdomių įžvalgų. Galbūt tarp komentarų yra net labai gerų minčių. Tačiau jos paskendusios bendrame sraute. Vienos kartojasi. Kitos prieštarauja viena kitai. Trečios susijusios tik iš dalies. Ketvirtos parašytos impulsyviai. Penktos lieka nepastebėtos vien todėl, kad atsirado per vėlai.

Turime daug reakcijų.

Bet dar neturime kolektyvinio intelekto.

Triukšmas prasideda tada, kai visi kalba.
Kolektyvinis intelektas prasideda tada, kai visi pradeda struktūruotai girdėti vieni kitus.

Daug balsų dar nėra bendras protas

Žmonės nuo seno ieškojo būdų išgirsti vieni kitus.

Senovės miestuose tam buvo aikštės. Vėliau atsirado susirinkimai, tarybos, parlamentai, laikraščiai, radijas, televizija. Internetas suteikė galimybę beveik kiekvienam viešai pasakyti savo nuomonę. Socialiniai tinklai šią galimybę pavertė kasdienybe.

Šiandien kalbėti gali beveik visi.

Tačiau kalbėjimo gausa dar nereiškia, kad atsiranda bendras mąstymas.

Jeigu tūkstantis žmonių vienu metu kalba skirtingomis temomis, gauname ne išmintį, o triukšmą. Jeigu šimtai žmonių balsuoja už iš anksto paruoštus atsakymus, sužinome jų pasirinkimą, bet nebūtinai randame geriausią sprendimą. Jeigu susirinkime visi pasisako po kelias minutes, galime išgirsti daug minčių, bet nebūtinai suprasime, kurios iš jų svarbiausios.

Daug žmonių gali būti vienoje salėje, viename socialiniame tinkle ar vienoje apklausoje.

Tačiau tai dar nereiškia, kad jie veikia kaip vienas protas.

Daug balsų dar nėra kolektyvinis intelektas.
Tai tik žaliava, iš kurios kolektyvinis intelektas gali būti sukurtas.

Kaip plytų krūva dar nėra namas, taip ir nuomonių krūva dar nėra sprendimas.

Reikia architektūros.

Komentarai: daug energijos, mažai struktūros

Komentarų skiltys yra įdomios tuo, kad jose galima pamatyti visuomenės nervų sistemą. Žmonės reaguoja greitai, atvirai, kartais labai taikliai. Kartais vienas trumpas komentaras pasako daugiau negu ilga ataskaita.

Tačiau komentarų srautas turi esminį trūkumą: jis beveik nesugeba pats savęs suorganizuoti.

Pirmieji komentarai dažniausiai sulaukia daugiau dėmesio negu vėlesni. Emocingesnės frazės nustelbia nuosaikesnes. Populiari nuomonė greitai pritraukia dar daugiau palaikymo. Žmonės pradeda reaguoti ne tik į problemą, bet ir vieni į kitus. Diskusija išsišakoja. Atsiranda asmeniniai ginčai. Temos susimaišo.

Vienas žmogus kalba apie priežastį.
Kitas — apie pasekmę.
Trečias — apie savo patirtį.
Ketvirtas — apie visai kitą problemą.

Visa tai gali būti įdomu.

Bet tai nėra sprendyba.

Komentarų skiltyje dažnai laimi ne stipriausia idėja, o geriausiai pastebimas sakinys. Kartais — tas, kuris parašytas pirmas. Kartais — tas, kuris skamba pikčiausiai. Kartais — tas, kuris patvirtina jau susiformavusią stovyklos nuomonę.

Taip veikia dėmesio ekonomika.

Kolektyvinis intelektas turi veikti kitaip.

Jo tikslas nėra surinkti kuo daugiau reakcijų.

Jo tikslas — padėti geroms mintims iškilti virš triukšmo.

Apklausos: jos matuoja nuomonę, bet nekuria sprendimo

Apklausos yra naudingos. Jos padeda suprasti, ką žmonės mano tam tikru momentu.

Ar gyventojai patenkinti viešuoju transportu?
Ar žmonės pasitiki institucijomis?
Kuri problema jiems atrodo svarbiausia?
Kokiai priemonei jie pritartų?

Tokie klausimai gali būti reikalingi.

Tačiau apklausa beveik visada apriboja žmogų iš anksto paruoštais atsakymais.

Tarkime, savivaldybė klausia gyventojų:

Kas labiausiai pagerintų susisiekimą mieste?

1. Daugiau autobusų.
   B. Nauji dviračių takai.
   C. Daugiau automobilių stovėjimo vietų.
   D. Pigiau kainuojantys bilietai.

Žmogus gali pasirinkti vieną variantą.

Bet kas, jei svarbiausia problema yra visai kita? Gal autobusų maršrutai suplanuoti ne ten, kur žmonėms reikia. Gal nėra patogaus persėdimo. Gal tvarkaraščiai nesuderinti su mokyklų ir ligoninių darbo laiku. Gal senjorams sunku pasiekti stotelę. Gal žmonės nori mažų, dažniau kursuojančių transporto priemonių.

Apklausa matuoja atsakymus į klausimus, kuriuos jau kažkas suformulavo.

Tačiau ji ne visada padeda atrasti tai, apie ką klausimo sudarytojas dar nepagalvojo.

Apklausa parodo, ką žmonės renkasi iš pateiktų variantų.
Kolektyvinis intelektas padeda atrasti variantus, kurių dar niekas nebuvo pateikęs.

Tai labai svarbus skirtumas.

Balsavimas: pasirinkimas dar nėra sprendimo paieška

Balsavimas taip pat reikalingas tam tikrose situacijose. Kartais iš kelių aiškių alternatyvų reikia pasirinkti vieną.

Tačiau balsavimas dažniausiai prasideda ten, kur kūrybinė sprendimo paieška jau baigėsi.

Pasirinkite A arba B.
Pritariate ar nepritariate?
Už ar prieš?
Kurį variantą palaikote?

Tokiu būdu galima išmatuoti žmonių pasirinkimą.

Tačiau balsavimas neatsako į klausimą, ar buvo rastas geriausias sprendimas.

Įsivaizduokime daugiabučio gyventojus, sprendžiančius, kaip sutvarkyti kiemą. Jiems pateikiami du variantai

A. Įrengti daugiau automobilių stovėjimo vietų.

          B. Palikti žaliąją zoną.

Gyventojai susiskaldo į dvi stovyklas. Vieni nori patogiai statyti automobilius. Kiti nori medžių ir erdvės vaikams.

Balsuojama.

Viena pusė laimi. Kita pralaimi.

Tačiau gal geriausias sprendimas buvo ne A ir ne B. Gal buvo galima perplanuoti įvažiavimą, dalį automobilių vietų įrengti kitoje pusėje, išsaugoti senus medžius ir sukurti mažą vaikų zoną.

Ši galimybė net nepateko į balsavimo biuletenį.

Balsavimas suskaičiuoja jau turimas pozicijas.
Kolektyvinis intelektas padeda sukurti poziciją, kurios dar nebuvo.

Kartais geriausias sprendimas slepiasi ne tarp pasirinktų variantų, o už jų ribų.

Susirinkimai: kai statusas kalba garsiau už idėją

Susirinkimai atrodo kaip bendro mąstymo erdvė. Žmonės sėdi prie vieno stalo. Visi gali pasisakyti. Klausimas aptariamas.

Tačiau kiekvienas, dalyvavęs ilgesniame susirinkime, žino, kad realybė sudėtingesnė.

Vienas žmogus kalba ilgai.
Kitas nemoka trumpai suformuluoti minties.
Trečias tyli, nes nenori prieštarauti vadovui.
Ketvirtas pritaria tam, kurį gerbia.
Penktas laukia, kol supras, kokia nuomonė saugi.
Šeštas turi gerą idėją, bet pasako ją per vėlai, kai visi jau pavargę.

Susirinkime idėjos retai keliauja vienos.

Jos keliauja kartu su pavardėmis, pareigomis, reputacija, kalbėjimo maniera, emocijomis ir ankstesniais konfliktais.

Kai įmonės vadovas pasiūlo silpną mintį, žmonės gali ją palaikyti vien todėl, kad nenori rizikuoti. Kai praktikantas pasiūlo stiprią mintį, ji gali būti ignoruojama, nes niekas nesitiki, kad praktikantas matys daugiau už patyrusius vadovus.

Tokiu atveju vertinama ne vien idėja.

Vertinamas visas socialinis paketas.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje tai keičiama.

Idėja turi atsiskirti nuo žmogaus, kad ją būtų galima vertinti pagal turinį.

Apie tai plačiau kalbėsime kitame serijos straipsnyje.

Kas pasikeičia kolektyvinio intelekto aplinkoje

Kolektyvinio intelekto aplinka prasideda nuo aiškiai suformuluoto klausimo.

Pavyzdžiui:

Kokios priemonės labiausiai padėtų mažame mieste išlaikyti jaunus žmones?

Dalyviai patenka į vieną interaktyvią aplinką.

Jie veikia anonimiškai, bet apskaitomai.

Tai reiškia, kad kiti dalyviai nemato, kas pateikė konkrečią idėją, tačiau sistema fiksuoja kiekvieno indėlį.

Dalyvis nemato viso idėjų sąrašo iš karto.

Jis susiduria su anksčiau pateiktomis idėjomis po vieną, chronologiškai — tokia tvarka, kokia jos buvo parašytos.

Vieną idėją perskaito.
Įvertina.
Tada pamato kitą.
Vėl įvertina.
Tik įvertinęs visas iki tol pateiktas mintis gali įrašyti savo vieną aiškią idėją.

Šis mechanizmas atrodo paprastas.

Bet jis iš esmės pakeičia dalyvavimo logiką.

Žmogus nebegali tiesiog šūktelėti savo nuomonės į minią. Jis turi pirmiausia susitikti su kitų mintimis. Turi skaityti. Lyginti. Vertinti. Atskirti tai, kas nauja, nuo to, kas jau pasakyta. Pagalvoti, ar jo idėja tikrai papildo bendrą lauką.

Kolektyviniame intelekte dalyvavimas prasideda ne nuo kalbėjimo, o nuo klausymosi.

Vėlesni dalyviai jo idėją taip pat pamato po vieną ir įvertina.

Sistema kaupia vertinimus.

Taip pradeda ryškėti idėjų struktūra.

Kurios mintys vertinamos aukštai?
Kurios sulaukia prieštaringų reakcijų?
Kur žmonės sutaria?
Kur atsiranda poliarizacija?
Kur problema dar nepakankamai aiškiai suformuluota?
Kur reikia naujo klausimo?

Tai jau ne nuomonių srautas.

Tai bendro mąstymo žemėlapis.

Kodėl idėjos rodomos po vieną

Gali kilti klausimas: kodėl dalyviui nepateikus viso idėjų sąrašo iš karto? Ar nebūtų paprasčiau greitai peržvelgti visas mintis ir pasirinkti geriausias?

Tačiau būtent čia slypi vienas svarbiausių kolektyvinio intelekto architektūros elementų.

Kai žmogus iš karto mato visą sąrašą, jo dėmesį veikia daugybė šalutinių signalų.

Trumpesnė idėja gali atrodyti patrauklesnė už gilesnę.
Pirmoji idėja gali tapti atskaitos tašku visoms kitoms.
Kelios panašios mintys gali sudaryti klaidingą populiarumo įspūdį.
Žmogus gali vertinti paskubomis, lygindamas tik paviršių.
Ryškiai suformuluota frazė gali nustelbti prasmingesnę, bet santūresnę mintį.

Kai idėjos pateikiamos po vieną, kiekviena gauna atskirą dėmesio akimirką.

Ji turi stovėti pati.

Be minios už nugaros.
Be vizualinio populiarumo.
Be kitų idėjų šešėlio.

Dalyvis turi susitikti su jos prasme.

Tai lėtesnis procesas negu greitas balsavimas.

Bet būtent todėl jis gilesnis.

Kolektyvinis intelektas neskuba skaičiuoti nuomonių.
Jis pirmiausia sukuria sąlygas kiekvieną idėją išgirsti.

Ne minia, o vertinimo laukas

Kartais žodis „kolektyvinis“ sukelia įtarimą. Jis gali priminti minią, kurioje žmogus praranda savarankiškumą. Minią, kuri pasiduoda emocijai. Minią, kuri seka paskui garsiausią šūkį.

Tačiau kolektyvinis intelektas veikia priešingai.

Jis neskatina aklai sekti kitais.

Dalyvis nemato autoriaus pavardės.
Nemato jo statuso.
Nemato, kaip konkretų teiginį jau įvertino kiti.
Negali tiesiog prisiderinti prie daugumos.
Negali saugiai pasirinkti populiariausio atsakymo.

Jis turi vertinti pats.

Tačiau kartu jis nėra izoliuotas. Jo vertinimas tampa bendro lauko dalimi. Kai taip veikia daug žmonių, pradeda ryškėti ne vien atskirų nuomonių suma, o bendresnė struktūra.

Tai galima palyginti su muzika.

Jeigu kiekvienas orkestro muzikantas vienu metu grotų tai, ką nori, turėtume triukšmą. Jeigu visi grotų tik vieną natą, turėtume nuobodžią monotoniją. Muzika atsiranda tada, kai skirtingi garsai išlieka saviti, bet pradeda derėti tarpusavyje.

Kolektyvinis intelektas yra panašus derinimo procesas.

Ne visi turi galvoti vienodai.

Priešingai — reikia skirtingų patirčių, profesijų, intuicijų ir požiūrių.

Tačiau skirtumai turi būti ne chaotiškai išbarstyti, o sujungti į bendrą vertinimo lauką.

Įvairovė be struktūros virsta triukšmu.
Struktūra be įvairovės virsta dogma.
Kolektyvinis intelektas jungia įvairovę ir kryptį.

Kai nesutarimas tampa naudinga informacija

Įprastoje diskusijoje nesutarimas dažnai laikomas problema.

Žmonės susiskaldo.
Prasideda ginčas.
Atsiranda stovyklos.
Kiekviena pusė ima ginti save.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje nesutarimas gali tapti naudingu signalu.

Jeigu viena idėja sulaukia labai skirtingų vertinimų, sistema parodo poliarizaciją.

Tai nereiškia, kad procesas nepavyko.

Tai reiškia, kad atrasta vieta, kurią reikia geriau suprasti.

Gal idėja neaiškiai suformuluota.
Gal žmonės remiasi skirtingomis prielaidomis.
Gal vienai grupei rūpi trumpalaikė nauda, kitai — ilgalaikės pasekmės.
Gal klausimas paliečia vertybinę įtampą.
Gal reikia atskiro projekto, skirto būtent šiai problemai išskleisti.

Taip konfliktas gali būti paverstas nauja sprendybos užduotimi.

Brandžiame sprendimų lauke nesutarimas nėra gedimas.
Tai žemėlapio vieta, kurioje reikia įjungti daugiau šviesos.

Nuo nuomonės prie sprendybos

Nuomonė yra svarbi.

Ji rodo, kaip žmogus mato pasaulį. Ji gali atskleisti patirtį, rūpestį, pyktį, vertybę ar nepastebėtą problemą.

Tačiau nuomonė yra tik pradžia.

Kad ji taptų bendro sprendimo dalimi, reikia kelių papildomų žingsnių:

ją reikia aiškiai suformuluoti;
atskirti nuo autoriaus statuso;
pateikti bendrame lauke;
leisti kitiems ją įvertinti;
palyginti su kitomis idėjomis;
pamatyti, kur atsiranda rezonansas;
atpažinti, kur kyla poliarizacija;
formuluoti naujus klausimus;
ieškoti geresnių sprendimų.

Tai jau ne vien nuomonės reiškimas.

Tai sprendyba.

Kolektyvinis intelektas nepanaikina individualaus mąstymo. Jis jį sustiprina, nes suteikia struktūrą, kurioje individuali mintis gali būti išgirsta, įvertinta ir susieta su kitų žmonių patirtimi.

Jis nepanaikina skirtumų.

Jis padeda skirtumams tapti produktyviems.

Jis neprašo žmonių kalbėti garsiau.

Jis sukuria sąlygas išgirsti geriau.

Visuomenė, kuri ne tik kalba, bet ir girdi

Šiuolaikinė visuomenė jau išmoko kalbėti.

Ji turi žiniasklaidą.
Socialinius tinklus.
Komentarus.
Apklausas.
Balsavimus.
Susirinkimus.
Konferencijas.
Diskusijas.

Tačiau ji dar tik mokosi girdėti.

Ne pavienius balsus.
Ne garsiausias stovyklas.
Ne populiariausias frazes.
Ne aukščiausias pareigas.

Ji mokosi išgirsti išskaidytą savo pačios protą.

Kolektyvinis intelektas prasideda tada, kai nuomonės nustoja būti vien reakcijomis ir tampa struktūruoto sprendimo paieškos dalimi.

Ne visi turi sutarti dėl visko.

Bet visuomenė turi sukurti aplinką, kurioje skirtumai gali būti ne konflikto kuras, o išminties šaltinis.

Triukšmas prasideda tada, kai visi kalba.
Kolektyvinis intelektas prasideda tada, kai visi pradeda struktūruotai girdėti vieni kitus.

Kitame straipsnyje kalbėsime apie vieną svarbiausių tokios aplinkos sąlygų: kodėl idėją reikia atskirti nuo pavardės ir kaip veikia apskaitomas anonimiškumas.