Įsivaizduokime paprastą susirinkimą.

Prie stalo sėdi įmonės vadovas, keli skyrių vadovai, patyrę specialistai ir vienas neseniai pradėjęs dirbti praktikantas.

Aptariamas svarbus klausimas: kodėl klientai vis dažniau atsisako paslaugos?

Pirmasis prabyla vadovas. Jo mintis skamba užtikrintai, bet nėra labai gili: reikia daugiau reklamos.

Keli žmonės linkteli.

Vienas skyriaus vadovas priduria, kad galbūt reikėtų atnaujinti interneto svetainę.

Vėl keli linktelėjimai.

Praktikantas tyli. Jis jau savaitę kalbėjosi su klientais ir pastebėjo visai ką kita: žmonės paslaugos neatsisako dėl reklamos stokos. Jie pasitraukia todėl, kad pirmasis naudojimosi žingsnis per sudėtingas, o pagalbos sulaukia per vėlai.

Tai gali būti svarbiausia įžvalga visame susirinkime.

Tačiau praktikantas dvejoja.

Ar verta prieštarauti vadovui?
Ar jo mintis neatrodys naivi?
Ar patyrę darbuotojai nepagalvos, kad jis per greitai daro išvadas?
Ar saugu pasakyti, kad problema slypi ne reklamoje, o pačiame produkte?

Galbūt jis vis dėlto prabyla.

Galbūt ne.

Net jeigu prabyla, jo mintis jau keliauja ne viena. Ji keliauja kartu su jo amžiumi, pareigomis, balso tonu, nepatyrimu ir vieta prie stalo.

Vadovo mintis taip pat keliauja ne viena. Ją lydi pareigos, autoritetas, atlyginimas, sprendimų galia ir neišsakytas klausimas: ar saugu jam nepritarti?

Taip dažnai nutinka ne tik įmonėse.

Mokyklose.
Universitetuose.
Ligoninėse.
Valstybės institucijose.
Bendruomenėse.
Moksliniuose projektuose.
Šeimose.

Idėja beveik niekada neatkeliauja viena.

Ji atsineša pavardę.

O pavardė atsineša visą socialinį pasaulį.

Pavardė pasitraukia, kad idėja galėtų pasirodyti.
Bet indėlis lieka užfiksuotas.

Būtent šiame sakinyje telpa viena svarbiausių kolektyvinio intelekto architektūros idėjų: apskaitomas anonimiškumas.

Kai vertiname ne vien mintį

Žmogaus protas nėra šaltas matavimo prietaisas.

Kai girdime idėją, dažnai vertiname ne tik jos turinį. Mus veikia daugybė papildomų signalų.

Kas ją pasakė?
Kokias pareigas tas žmogus užima?
Ar jis laikomas protingu?
Ar jis priklauso mūsų grupei?
Ar anksčiau buvo teisus?
Ar mums patinka jo kalbėjimo būdas?
Ar saugu jam pritarti?
Ar rizikinga jam prieštarauti?

Kartais šie signalai padeda. Patirtis iš tiesų gali būti svarbi. Kompetentingas žmogus dažnai turi daugiau žinių negu pradedantysis.

Tačiau problema prasideda tada, kai socialiniai signalai užgožia pačią idėją.

Silpna mintis gali atrodyti stipri vien todėl, kad ją pasakė įtakingas žmogus.

Stipri mintis gali būti atmesta vien todėl, kad ją pateikė nežinomas dalyvis.

Tada organizacija pradeda vertinti ne tai, kas teisingiausia, o tai, kas socialiai patogiausia.

Statusas dažnai prabyla anksčiau negu mintis.

Tai labai brangu.

Brangu įmonėms, kurios nepastebi gerų inovacijų.
Brangu institucijoms, kurios per vėlai išgirsta perspėjimus.
Brangu bendruomenėms, kuriose sprendimus nustelbia asmeniniai konfliktai.
Brangu visuomenei, kuri turi daug proto, bet per dažnai vertina jo pakuotę.

Socialinis šešėlis, kurį meta pavardė

Įsivaizduokime du visiškai vienodus sakinius:

„Reikėtų atsisakyti šio projekto, nes jo ilgalaikės išlaidos bus didesnės už naudą.“

Pirmą kartą šį sakinį pasako garsus profesorius.

Antrą kartą — nežinomas jaunas specialistas.

Žodžiai tie patys.

Argumentas tas pats.

Tačiau daugeliui klausytojų jie neskamba vienodai.

Profesoriaus mintį lydės pasitikėjimo avansas. Jauno specialisto mintį — įtarumas.

Kartais nutinka ir priešingai. Jeigu žmogus turi blogą reputaciją, priklauso nemėgstamai grupei arba anksčiau suklydo, net gera jo idėja bus sutikta priešiškai.

Tada ginčas vyksta nebe dėl minties.

Ginčas vyksta dėl žmogaus.

Pavardė ima mesti šešėlį.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje siekiama šį šešėlį sumažinti.

Ne todėl, kad žmogaus tapatybė nesvarbi.

Ne todėl, kad patirtis nesvarbi.

Ne todėl, kad visi visose srityse vienodai kompetentingi.

O todėl, kad idėja turi gauti bent vieną sąžiningą galimybę būti įvertinta pagal savo turinį.

Anonimiškumas nėra neatsakomybė

Išgirdus žodį „anonimiškumas“, gali kilti pagrįstas nerimas.

Internete anonimiškumas dažnai siejamas su įžeidimais, melu, agresija ir neatsakingais komentarais. Žmogus slepiasi už slapyvardžio, parašo bet ką ir dingsta.

Ar kolektyvinio intelekto aplinkoje neatsitiks tas pats?

Ne.

Nes čia kalbame ne apie paprastą anonimiškumą.

Kalbame apie apskaitomą anonimiškumą.

Tai reiškia, kad kiti dalyviai nemato, kas pateikė konkrečią idėją ar vertinimą. Tačiau pati sistema tai žino ir užfiksuoja.

Dalyvio indėlis nedingsta.

Užregistruojama:

kokias idėjas jis pateikė;
kaip tas idėjas įvertino kiti;
kaip jis pats vertino kitų pateiktas idėjas;
kiek jo vertinimai rezonavo su kolektyvine išmintimi;
kaip jo indėlis keitėsi per skirtingus projektus.

Todėl žmogus negali tiesiog pasislėpti triukšme.

Jis yra nematomas kitų dalyvių akims, bet nėra nematomas sistemai.

Anonimiškumas apsaugo idėją nuo statuso.
Apskaitomumas apsaugo sistemą nuo neatsakomybės.

Šios dvi dalys turi veikti kartu.

Be anonimiškumo vertinimą iškraipo socialinis spaudimas.

Be apskaitomumo anonimiškumas gali virsti chaosu.

Apskaitomas anonimiškumas leidžia išlaikyti abu dalykus: laisvę ir atsakomybę.

Kodėl idėjos autorius neturi dingti

Svarbu suprasti dar vieną dalyką.

Kai sakome, kad idėja turi būti atskirta nuo pavardės, nesakome, kad autoriaus indėlis turi būti pamirštas.

Priešingai.

Įprastose diskusijose autoriaus indėlis kartais paradoksaliai pranyksta. Žmogus pasako gerą mintį susirinkime. Po savaitės ją pakartoja aukštesnes pareigas užimantis kolega. Po mėnesio organizacija pradeda ją įgyvendinti. Niekas jau neprisimena, kas ją pasiūlė pirmas.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje idėjos kelias fiksuojamas.

Autorius projekto metu gali likti anoniminis kitų dalyvių atžvilgiu, tačiau jo indėlis išlieka apskaitytas. Sistema gali užregistruoti, kada idėja pateikta, kaip ji įvertinta ir kokią vertę sukūrė.

Tai svarbu ne vien dėl teisingumo.

Tai svarbu ir dėl motyvacijos.

Žmogus turi žinoti, kad jo mintis nebus pasisavinta. Kad jo indėlis nebus ištrintas. Kad jis gali prisidėti neturėdamas aukštų pareigų, bet jo darbas išliks matomas ten, kur tai svarbu apskaitai, atsakomybei ir atlygiui.

Idėja turi būti laisva nuo pavardės spaudimo.
Bet autorius neturi būti atskirtas nuo savo indėlio vertės.

Ką iš tikrųjų pašalina anonimiškumas

Apskaitomas anonimiškumas nepašalina žmogaus.

Jis pašalina dalį iškraipymų, kurie trukdo žmonėms vertinti sąžiningai.

Jis sumažina autoriteto spaudimą.

Jeigu nežinai, kad idėją pateikė vadovas, tau lengviau ją įvertinti kritiškai.

Jis sumažina išankstinį nusistatymą.

Jeigu nežinai, kad idėją pateikė žmogus, su kuriuo anksčiau konfliktavai, lengviau perskaityti pačią mintį.

Jis sumažina grupinį lojalumą.

Jeigu nežinai, ar pasiūlymą pateikė tavo kolega, konkurentas ar visiškai nepažįstamas žmogus, tau sunkiau vertinti pagal stovyklą.

Jis sumažina prisitaikymą prie daugumos.

Jeigu nematai kitų dalyvių vertinimų, negali saugiai pasirinkti populiariausio atsakymo.

Jis sumažina baimę.

Jeigu tavo vardas nerodomas kitiems projekto dalyviams, lengviau pateikti netradicinę, nepatogią ar dar nepakankamai išbaigtą mintį.

Taip apskaitomas anonimiškumas sukuria retą socialinę situaciją.

Žmogus gali būti drąsesnis.

Bet negali būti neatsakingas.

Vadovas ir praktikantas susitinka vienodame aukštyje

Grįžkime prie susirinkimo pradžioje.

Vadovas pasiūlė daugiau reklamos.

Praktikantas pastebėjo, kad klientai pasitraukia dėl pernelyg sudėtingo pirmojo naudojimosi žingsnio.

Įprastame susirinkime abi mintys turi skirtingą socialinį svorį dar prieš jas įvertinant.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje jos pasirodo be pavardžių.

Dalyvis mato vieną aiškiai suformuluotą teiginį:

„Klientų praradimą pirmiausia lemia ne reklamos trūkumas, o pernelyg sudėtingas pirmasis naudojimosi paslauga etapas.“

Vėliau pamato kitą:

„Norint sumažinti klientų praradimą, pirmiausia reikia didinti reklamos apimtį.“

Jis nežino, kas parašė pirmąją idėją.

Nežino, kas parašė antrąją.

Jis turi vertinti argumentą.

Galbūt laimės vadovo mintis.

Galbūt praktikanto.

Galbūt paaiškės, kad abi svarbios, bet skirtingose proceso vietose.

Svarbiausia ne tai, kad praktikantas automatiškai laimėtų.

Svarbiausia tai, kad jo idėja gautų tikrą galimybę būti išgirsta.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje vadovas ir praktikantas pirmą kartą susitinka vienodame aukštyje: idėjos aukštyje.

Ar tikrai galima visiškai atsiriboti nuo statuso?

Žinoma, ne visada ir ne visur.

Jeigu operaciją atlieka chirurgas, svarbi jo kvalifikacija.

Jeigu projektuojamas tiltas, svarbios inžinerinės žinios.

Jeigu priimamas sudėtingas teisinis sprendimas, svarbi teisinė kompetencija.

Kolektyvinis intelektas nereiškia, kad visi žmonės visose srityse turi vienodą sprendybinį svorį.

Tačiau jis keičia būdą, kuriuo kompetencija atpažįstama.

Kompetencija neturi būti suprantama vien kaip diplomas, pareigos ar institucinė etiketė.

Ji gali atsiskleisti per indėlį.

Ar žmogus pateikia vertingų idėjų?
Ar jo mintys padeda išspręsti problemą?
Ar jo vertinimai rezonuoja su kolektyvine išmintimi?
Ar jis geba atskirti stiprią idėją nuo silpnos?
Ar jo indėlis nuosekliai padeda bendram laukui?

Taip kolektyvinio intelekto aplinkoje kompetencija tampa ne vien iš anksto suteiktu statusu, bet ir gyvai patikrinamu gebėjimu prisidėti.

Apie tai plačiau kalbėsime kitame serijos straipsnyje.

Apskaitomas anonimiškumas ir drąsa suklysti

Yra dar viena svarbi priežastis, kodėl idėją reikia laikinai atskirti nuo pavardės.

Žmonės bijo klysti.

Ypač tada, kai nuo jų reputacijos priklauso karjera, pajamos, autoritetas ar vieta grupėje.

Mokslininkas gali nedrįsti viešai kelti nepopuliarios hipotezės.

Darbuotojas gali nutylėti vadovo klaidą.

Bendruomenės narys gali nepasakyti nepatogaus klausimo.

Jaunas specialistas gali nuspręsti, kad geriau palaukti dar dešimt metų, kol jo pavardė skambės pakankamai solidžiai.

Taip visuomenė praranda ne tik klaidingas mintis.

Ji praranda ir dalį naujumo.

Nauja idėja beveik visada pradžioje yra pažeidžiama. Ji dar neturi autoriteto. Kartais nėra idealiai suformuluota. Kartais prieštarauja įpročiui. Kartais atrodo keista vien todėl, kad įprastas modelis jos dar neapima.

Apskaitomas anonimiškumas suteikia idėjai saugią erdvę pasirodyti.

Ji gali būti įvertinta.

Galbūt atmesta.

Galbūt patikslinta.

Galbūt iškelta kaip labai svarbi.

Tačiau ji bent gauna galimybę įeiti į bendrą lauką.

Visuomenė, kuri baudžia už kiekvieną nepatogią mintį, anksčiau ar vėliau pradeda bausti ir už naujumą.

Ne slėpimas, o apsauga nuo triukšmo

Kartais anonimiškumas suprantamas kaip slėpimasis.

Tačiau kolektyvinio intelekto aplinkoje tiksliau būtų kalbėti ne apie slėpimąsi, o apie apsaugą.

Idėja apsaugoma nuo triukšmo, kurį sukuria pavardė.

Nuo pagarbos, kuri gali būti nepelnyta.

Nuo nepasitikėjimo, kuris gali būti nepagrįstas.

Nuo lojalumo, kuris gali būti aklas.

Nuo priešiškumo, kuris gali būti asmeninis.

Nuo autoriteto, kuris gali nustelbti argumentą.

Nuo populiarumo, kuris gali apsimesti išmintimi.

Kai šie signalai bent laikinai nutildomi, lieka svarbiausias klausimas:

Ar ši idėja gera?

Ne kas ją pasakė.

Ne kiek žmogus uždirba.

Ne kiek sekėjų turi.

Ne kokį titulą nešioja.

Ne kuriai stovyklai priklauso.

O ar jo mintis padeda geriau suprasti problemą ir rasti stipresnį sprendimą.

Kai atsakomybė kyla iš indėlio

Įprastose struktūrose atsakomybė dažnai siejama su pavarde ir pareigomis.

Kas pasirašė?
Kas vadovavo?
Kas buvo atsakingas už projektą?
Kas priėmė galutinį sprendimą?

Tokie klausimai svarbūs.

Tačiau kolektyvinio intelekto aplinkoje atsiranda dar viena atsakomybės forma: atsakomybė per indėlį.

Kiekviena pateikta idėja ir kiekvienas vertinimas tampa bendro proceso dalimi.

Dalyvis nėra atsakingas todėl, kad garsiai pasakė savo vardą.

Jis atsakingas todėl, kad jo indėlis užregistruotas, įvertintas ir susietas su kolektyvinio lauko formavimu.

Tai ypač svarbu todėl, kad kolektyvinio intelekto aplinkoje žmogus ne tik siūlo idėjas.

Jis vertina ir kitų mintis.

Jo kompetencija atsiskleidžia dviem būdais:

gebėjimu pasiūlyti vertingą idėją;
gebėjimu atpažinti vertingą idėją, kai ją pasiūlo kitas.

Kolektyvinis intelektas apdovanoja ne tik gebėjimą kalbėti išmintingai.
Jis apdovanoja ir gebėjimą išgirsti išmintį, kai ji pasirodo be pavardės.

Visuomenė, kurioje idėja gauna sąžiningą galimybę

Apskaitomas anonimiškumas nėra techninė smulkmena.

Tai socialinės architektūros pokytis.

Jis nekeičia žmogaus prigimties. Žmonės ir toliau turės simpatijų, ambicijų, baimių, interesų ir išankstinių nuostatų.

Tačiau gera architektūra gali sumažinti tų nuostatų poveikį svarbiausiu momentu — tada, kai vertinama idėja.

Ji gali sukurti erdvę, kurioje mintis bent trumpam atsiskiria nuo socialinio šešėlio.

Kur vadovo pasiūlymas nėra automatiškai geras.

Kur praktikanto pasiūlymas nėra automatiškai naivus.

Kur profesoriaus pavardė nėra argumentas.

Kur nežinomas žmogus nepraranda teisės būti išgirstas.

Kur kritika nėra asmeninis puolimas.

Kur originali mintis gali pasirodyti dar neturėdama reputacinės apsaugos.

Sudėtingai visuomenei tokia erdvė tampa vis svarbesnė.

Nes kuo daugiau joje žinių, patirčių ir kompetencijų, tuo brangiau kainuoja leisti statusui spręsti, kurios mintys vertos dėmesio.

Pavardė pasitraukia, kad idėja galėtų pasirodyti.
Bet indėlis lieka užfiksuotas.

Kitame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip kolektyvinis intelektas išlaisvina kompetenciją iš statuso monopolio: kodėl diplomas, pareigos ir reputacija gali būti svarbūs, bet neturi tapti vieninteliais vartais, per kuriuos į visuomenės sprendybą patenka vertingos idėjos.