EMN - Enlightenment Media News - Benevolent News Presented With Love

Cart

J.B. Gattini, Interviu su dr.Liudvika Meškauskaite – puikia advokate ir talentinga menininke

tyrim-copy-3Jūratė Gattini: Kiekvieną kartą kai manęs klausia, ar aš nepažįstu gero advokato Lietuvoje, automatiškai atsakau – Liudvika Meškauskaitė. Ir tuojau pat paaiškinu: “Jei norite greitai, efektyviai ir kokybiškai išspręsti visus reikalus, kokie jie bebūtų- susiję su nuosavybe, pilietybe, civiline ar žiniasklaidos teise, baudžiamąja byla, žmogaus teisėmis ir pan. – kreipkitės būtent į ją ir gausite maksimalų rezultatą”. 

Tai patvirtins visi, kurie susidūrė su ja. Be to, Liudvika supras savo klientą, kalbantį ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, lenkiškai, vokiškai ir angliškai.
Liudvikos Meškauskaitės biografija nepaprastai turtinga – ji aktyviai dalyvavo (ir dalyvauja) nepriklausomos, demokratinės Lietuvos teisės kūrimo procese, kitaip tariant, Lietuvos teisės istorijoje.
Jos veiklos sąrašas galėtų tęstis be galo. Paminėsiu tik keletą svarbių projektų Liudvikos biografijoje: Naujojo Lietuvos baudžiamojo kodekso projekto rengimas, Visuomenės informavimo įstatymo naujos redakcijos kūrimo procesas, Seimo ir Jungtinių Tautų Vystymo programos Žmogaus Teisių veiksmų plano projektas (HURIST), aktyvi veikla Lietuvos žmogaus teisių centro taryboje, Lietuvos Teisininkų draugijos Taryboje bei valdyboje,  Lietuvos Advokatūros advokatų taryboje, Žmogaus teisių stebėjimo institute (prie Atviros Lietuvos fondo), Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde, Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje.
Be to, ji – Austrijos ambasados Lietuvoje advokatė patikėtinė, Vilniaus komercinio arbitražo arbitrė, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto docentė, Vilniaus Universiteto mokymo centro bei Teisėjų mokymo centro lektorė, dviejų knygų, daugybės mokslinių ir publicistinių straipsnių autorė.
“Trumpo įvado” į advokatės Liudvikos Meškauskaitės biografiją pabaigoje negaliu  nepaminėti įvertinimų ir vyriausybinių apdovanojimų:
2000 metais ji buvo apdovanota Lietuvos teisingumo ministro padėkos raštu už darbą, kuriant ir kodifikuojant Lietuvos teisę;
2004 m. Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu;
2010 m. Lietuvos Žmogaus Teisių stebėjimo institutas jai paskyrė Žmogaus teisių šauklio apdovanojimą;
2016 m. Liudvika Meškauskaitė gavo aukščiausią Austrijos vyriausybės apdovanojimą – Auksinį Kryžių.
Tačiau jau nekantrauju iš arčiau susipažinti su Liudvika Meškauskaite ir užduoti jai keletą klausimų, į kuriuos ji mielai sutiko atsakyti.

J.G. Liudvika, pradėsiu nuo tradicinio klausimo: ar 1974 metais, kai jūs nusprendėte studijuoti teisę Vilniaus universitete, įsivaizdavote, kas Jūsų laukia ateityje? Tuomet, tarybiniais metais, teisininko atlyginimas nebuvo didelis… O gal svajojote pakeisti pasaulį? Padaryti jį geresniu, teisingesniu? Kas pastūmėjo ar įkvėpė išsirinkti būtent šią profesiją? Ar jautėte, kad tai – Jūsų pašaukimas? Juk Jums, baigusiai vidurinę mokyklą su aukso medaliu, buvo atviri visi keliai… 

L. Meškauskaitė: Stojau į teisę, nes tikėjau teisingumu ir maniau, kad teismuose labai svarbu apginti nekaltą žmogų ir surasti teisybę. Jaunystėje apie pinigus negalvoji, norisi pakeisti pasaulį, padaryti jį gražesniu, teisingesniu.

J.G. Ar sutiksite su manimi, jei pasakysiu, kad gyvenimas – tai mokykla? Kiekvienas jo etapas turi savo ypatingą reikšmę ir paskirtį… Baigusi mokslus Vilniaus universitete, Jūs buvote paskirta Varėnos rajono advokatų kontoros vedėja. 1980-89 metai – paskutinis tarybų valdžios Lietuvoje dešimtmetis…. Kokie tai buvo metai ką tik baigusiai mokslus teisininkei?
SEIMA

L.Meškauskaitė: Esu gimusi šeimoje, kuri labai nukentėjo nuo okupacinio režimo. Mano seneliai buvo pirmieji tremtinių sąrašuose Marijampolės apskrityje, Kalvarijoje, visas mūsų šeimos turtas buvo nacionalizuotas, todėl neturėjau galimybės gauti atsakingesnio darbo, pavyzdžiui, teisėjo, prokuroro, nes niekada nebuvau partijos narė. Advokato darbas mane viliojo, nes tai buvo net ir rusų laikais privati veikla. Tai buvo bene vienintelė teisininko profesija, kurioje nebuvo privaloma būti partijos nare. Neslėpsiu, po studijų labiausiai troškau likti Universitete ir dirbti dėstytoja, bet tuo metu moteriai tokios pareigos buvo tabu. Kadangi Universitetą baigiau su vadinamu raudonu diplomu ir pagal pažangumą buvau pirma  kurse, tai galėjau pasitrinkti advokatūrą, nors tokios vietos buvo tik 3.
Kristina IVMetai praleisti Varėnoje buvo labai darbingi, bet jie grąžino mane iš svajonių apie teisybę ir teisingumą į realybės pasaulį: turėjau labai įvairiapusišką advokato praktiką, nes rajone buvau vienintelė advokatė ir reikėjo sugebėti atstovauti klientams labai įvairiose bylose. Beje, visus tuos metus mano profesinis priešininkas, t. y. prokuroras  teisme buvo tuometinis Varėnos rajono prokuroras Artūras Paulauskas, kuris vėliau tapo Nepriklausomos Lietuvos Generaliniu prokuroru, Seimo nariu .

Nuotraukose  – Liudvika Meškauskaitė su šeima (viršuje);  vyresnioji dukra Kristina, taip pat advokatė (žemiau)

Apie šį laikotarpį galima būtų parašyti knygą: vien tik ko verti vadinamieji išvažiuojamieji posėdžiai, kai visas teismas išvažiuodavo į kokį nors kaimą, Pavyzdžiui, Marcinkonis, kurio kultūros namuose būdavo nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Susirinkdavo pilna salė smalsuolių, reikėdavo pasakyti ginamąją kalbą ne tik teisiškai argumentuotą, bet ir už širdies griebiančią, kad suminkštėtų vadinamų liaudies tarėjų širdys. Kadangi dirbau kaimo vietovėje, politinių bylų pas mus pasitaikydavo mažai. Bet žinoma buvo ir labai keistų nusikaltimų: pavyzdžiui, teko atstovauti vienam žmogui, kurį dėl to, kad jis rašė skundus dėl rajono vykdomojo komiteto  pirmininko veiklos, valdžia norėjo uždaryti į psichiatrinę ligoninę. Teko dalyvauti dviejuose procesuose, kuriuose buvo kaltinami asmenys už homoseksualius santykius, teko ginti žmones, kaltinamus spekuliacija, socialistinio turto grobimu, socialistinio plano nevykdymu, neteisėtu statybinių medžiagų įsigijimu ir tt. Daugelis veiklų šiais laikais skamba komiškai. Tai buvo labai turiningas periodas mano  gyvenime. Be to, Varėnoje sukūriau šeimą ir auginau dvi dukras.

J.G. Kaip suprantu, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą sutikote jau sugrįžusi į Vilnių…. Tuo metu beveik visi įstatymai Lietuvoje turėjo drastiškai keistis. Kūrėsi nauja demokratinė valstybė… Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, kas vyko tuo istoriniu laikotarpiu? Ar tai buvo įdomus laikotarpis Jūsų gyvenime?

L. Meškauskaitė: Tuo metu mes išgyvenome labai kūrybingą laikotarpį ir teisininkams buvo ką veikti: reikėjo sukurti kokybiškai naują teisinę sistemą, teisminę praktiką. Man gyvenime labai pasisekė, nes turėjau progos prie šio  proceso prisidėti. Nepriklausomybę sutikau jau Vilniuje, tuo metu dirbau Vilniaus Pirmojoje advokatų kontoroje  kartu su Nepriklausomybės akto signatarais advokatu Kazimieru Motieka,, Česlovu Okinčic ir kitais garbiais advokatais.
Labai didelę įtaka iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo man padarė profesinė stažuotė vienoje didžiausių Hamburgo advokatų kontoroje Vokietijoje. Tarybinei teisininkei Vokietijos teisinis gyvenimas buvo kitas pasaulis.
Lietuvoje daugiausiai teko prisidėti prie naujojo Baudžiamojo kodekso kūrimo, nes buvau Seimo paskirta į redakcinę grupę, kuri redagavo šį teisės aktą. Šioje grupėje buvau vienintelė moteris ir vienintelė advokatė, todėl turėjau daugiau galimybių įtakoti kai kuriuos pakeitimus nei kiti garbūs kolegos. Tai buvo pirmasis po Nepriklausomybės  atkūrimo baudžiamasis kodeksas ir reikėjo jį sukurti progresyvų, atitinkantį demokratinės valstybės reikalavimus. Iki to laiko Lietuva naudojo tarybinį Baudžiamąjį kodeksą, kuris buvo tik nežymiai keičiamas. Naujajame Baudžiamajame kodekse mes įvedėme daug naujų dalykų, kurių anksčiau Lietuvos teisė nežinojo: neturtinės žalos atlyginimo institutą baudžiamojoje byloje, teisingumo principą, susitaikymo institutą. Nukentėjusių fondą ir daugelį kitų naujų dalykų.

J.G. Liudvika, Jūs dalyvavote įvairiuose Lietuvos teisės kūrimo projektuose, tačiau jaučiu, kad Jums labiausiai patinka  žiniasklaidos teisė. Juk disertaciją parašėte (ir apgynėte) būtent šioje srityje….

L. Meškauskaitė: Džiaugiuosi, kad man teko kurti vadinamą žiniasklaidos teisę. Po Nepriklausomybės atsirado privatūs televizijos kanalai, laikraščiai, žurnalai, valstybės gyvenime įsiviešpatavo žodžio laisvė , o teisės aktų nebuvo, nebuvo teisminės praktikos, mokslo darbų. Man teko didelė atsakomybė pirmajai Lietuvoje apsiginti disertaciją būtent šia tema ir parengti monografiją „Žiniasklaidos teisė“, iš kurios mokėsi ir dabar dar mokosi  Komunikacijos fakulteto bei Teisės fakulteto studentai. Tiesa, šiuo metu jau rengiu antrąjį šiuos knygos leidimą, nes teisminė praktika nestovi vietoje ir yra daug pasikeitimų.

J.G. 2016 metų Freedom House, nepriklausomos ir pripažintos visame pasaulyje organizacijos, paskelbtame sąraše (pagal spaudos laisvės indeksą) Lietuva užima 35 vietą (iš 180), aplenkdama tokias valstybes, kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. … Tačiau šiame tarptautiniame įvertinime neatsispindi pateikiamos informacijos kokybė. Koks, šiuo atveju, būtų Jūsų įvertinimas? Ar Lietuvos žiniasklaidoje pateikiama informacija yra kokybiška? Ar reiktų ką nors keisti?

L. Meškauskaitė: Mes turime daug problemų. Nenuostabu, nes Jungtinės Valstijos ilgą demokratijos kelią nuo žodžio laisvės įtvirtinimo Pirmojoje pataisoje iki šių dienų praėjo per du šimtus metų, o mes Nepriklausomybę atkūrėme ir faktiškai įgavome žodžio laisvę tik prieš 25 metus.
Pas mus yra labai daug piktnaudžiavimo žodžio laisve atvejų, turime daug asmens teisės į privatumą pažeidimų. Lietuvą kamuoja vienas, mano galva, labai svarbus dalykas: mes negerbiame vienas kito. Gal tai tų laikų palikimas, gal tai savigyna, tačiau patyčios, asmens žeminimas  yra didžiulė mūsų viešosios informacijos erdvės problema. Turime problemų ir su žiniasklaidos patikimumu, vis mažiau yra žurnalistikos ir vis daugiau viešųjų ryšių. Todėl informacijos kokybė – tai tik siekiamybė, bet , deja, tai nėra realybė šiandieninėje Lietuvoje.  Sergame visomis jaunosios demokratijos  ligomis, todėl Lietuvoje yra kas veikti. Džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie teisminės praktikos formavimo. 2015 m. pabaigoje išėjo mano antroji knyga „Teisė į privatumą“, kuri gvildena daugybę problemų ir Lietuvos žiniasklaidoje.

J.G. Ar žiūrite Lietuvos Televizijos laidas? Ar turite labiausiai mėgstamą programą? Kokia naujienų agentūra, Jūsų nuomone, yra patikimiausia?

L. Meškauskaitė: Dažniausiai žiūriu mūsų visuomeninio transliuotojo Lietuvos radijo ir televizijos  programas. Džiaugiuosi, kad LRT neliko komercinio pobūdžio reklamos, žinau, kad šioje televizijoje dirba daug labai profesionalių žurnalistų, savo darbo meistrų.
Mėgstu “Žinių radiją“, pažįstu daug garbingų žurnalistų.
Šiais laikais greičiausiai informaciją gali gauti internete. socialiniuose tinkluose. Naujienų agentūromis, internetiniais portalais  pasitikiu, bet juos atpažįstu iš simpatijų vienai ar kitai partijai, įmonei, politikui, šaliai etc. Išmokau tekstą skaityti tarp eilučių ir pirmiausia galvoju, o kodėl tokia informacija atsirado, kam ji naudinga, kas ją užsakė. Todėl dažnai tekstą matau, bet išvadas darau pati. Tokios Lietuvos realijos.

J.G. Ar įmanoma ir ar reikia kovoti su svetimos šalies propaganda, nukreipta prieš Lietuvos valstybę? Juk ji faktiškai negali būti kontroliuojama.. Jūs esate nekartą dirbusi Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje (LRTK)… Pavyzdžiui, 2015 m. komisijos metinėje ataskaitoje pažymėta, kad “2015 m. LRTK priėmė 3 sprendimus dėl televizijos programų laikino retransliavimo sustabdymo”  Koks Jūsų požiūris šiuo klausimu?

L. Meškauskaitė: Po Turkijos ir Prancūzijos įvykių daugiau negu akivaizdu, kad gyvename sudėtingu laikotarpiu.  Karas vyksta ne tik atskirų valstybių gatvėse, bet ir internetinėje erdvėje, eteryje. Žodis yra labai svarbu. Šiandieninėje visuomenėje vien draudimais ir baudimu propagandos nenugalėsi. Reikia ieškoti alternatyvų ir skleisti alternatyvias idėjas, demaskuoti propagandistus, pasitelkiant šių dienų komunikacines galimybes. 

J.G. Liudvika, Jūs – Lietuvos Universiteto Teisės fakulteto docentė ir Vilniaus Universiteto mokymo centro bei Teisėjų mokymo centro lektorė. Ar Jums patinka pedagogės darbas? Gal galėtumėt paminėti nors vieną vertybę, kurią norėtumėte įdiegti savo studentams?

L. Meškauskaitė: Man tenka skaityti paskaitas tiek studentams, tiek ir advokatams, antstoliams, teisėjams bei kitiems asmenims. Svarbiausia yra kritinis mąstymas. Nereikėtų pasikliauti tiesomis, jas būtina permąstyti ir pasitikrinti pirmiausia pagal savo patirtį.

J.G. Negaliu neužduoti klausimo, kuris toks aktualus lietuviams, gyvenantiems ne Lietuvoje: kada gi sulauksime Referendumo dėl dvigubos LR pilietybės ir konkrečių/ praktiškų  jo rezultatų (aš jau iš anksto esu įsitikinusi, galbūt nepagrįstai, kad Referendumo rezultatas bus teigiamas…..)?  O gal Referendumo nereikia ir dvigubos pilietybės klausimas galėtų būti išspręstas kitokiu būdu?

L. Meškauskaitė: Aš tikrai nesu įsitikinusi, kad tokio Referendumo rezultatas būtų teigiamas. Pirmiausia, nereikėtų pamiršti, kad Lietuva neturi tokios labai didelės patirties dėl referendumų, kaip tarkim Šveicarija. Be to, po Breksit, matyt, įsitikinome, kad kartais žmonės tiesiog balsuoja prieš dėl nepasitenkinimo politikų veikla.  Jeigu rezultatas būtų neigiamas, tai dar labiau supriešintų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius lietuvius. Gal tiesiog reikėtų šią problemą spręsti diplomatinėmis priemonėmis, gal reikėtų politikų, teisininkų lankstumo, diplomatiškumo.

J.G. Prieinu prie vieno iš įdomiausių (man) klausimų…. Koks,  Jūsų nuomone, turi būti advokatas? Kas svarbiausia santykiuose tarp advokato ir žmogaus, kurį jis/ji atstovauja?  Kokia yra advokato paskirtis?  

L. Meškauskaitė: Advokatas pirmiausia yra savo kliento patikėtinis. Advokatui klientas patiki savo problemos sprendimą, todėl labai svarbu kliento neapvilti ir padaryti viską, kas yra teisiškai įmanoma, jo problemai išspręsti.  Labai svarbu advokato lojalumas klientui ir kliento pasitikėjimas savo advokatu.

J.G. Liudvika, nuoširdžiai sveikinu Jus su  Austrijos vyriausybės aukščiausiu įvertinimu – Auksiniu kryžiumi, kuris Jums buvo įteiktas šių metų birželio mėnesį. Kaip jautėtės tuo momentu, kai tik sužinojote apie tokį Jūsų veiklos įvertinimą?

L. Meškauskaitė: Tai labai didelis man devyniolikos metų atstovavimo Austrijos Ambasadai Lietuvoje įvertinimas. Esu, atrodo, vienintelė moteris gavusi tokį apdovanojimą. Dar yra apdovanoti prof. Kunca, prezidentas V. Adamkus ir keletas kitų asmenų. Ambasada man šio apdovanojimo proga surengė labai įspūdingą priėmimą, kurio metu dalyvavo ne tik aukšti pareigūnai, bet taip pat ir mano šeimos nariai, draugai. Smagu, kai esi įvertintas.

J.G. Paskutinis klausimas apie Jūsų laisvalaikį: perskaičiau “Lietuvos Ryte” apie Jūsų pomėgį piešti ant šilko ir pamačiau skoningas sukneles, pasiūtas iš Jūsų išpiešto audinio…. Koks unikalus užsiėmimas… Tiesiog įdomu, kaip vyksta šis kūrybinis procesas. Ar galite daugiau papasakoti apie tai?

L. Meškauskaitė: Piešti pradėjau prieš dešimtmetį. Iš pradžių paveikslus piešiau akriliniais dažais ant drobės. Nesu baigusi jokių dailės mokslų, todėl mano darbai nėra labai sudėtingi. Dažniausiai piešdavau gamtos vaizdus, gėles, įvairias abstrakcijas. Mano keli darbai buvo eksponuojami Lietuvos radijo ir televizijos rūmuose, Lietuvos Respublikos Seime bei Vilniaus universitete. Tačiau jau gal penki metai kaip paveikslų nepiešiu, o piešiu ant šilko. Iš pradžių piešdavau nedideles skareles, šalikėlius, bet ilgainiui pradėjau išpiešti žymiai didesnius šilko  plotus. Šis pomėgis paskutinius tris metus pasireiškia tuo, kad kiekvienais metais, pradedant 2014 m., surengiu po vieną kolekcijos pristatymą. 2014 metais pristačiau savo bičiuliams ir kolegoms 10 šilko tunikų, kurias demonstravo mano bičiulės bei kolegės, 2015  m. pristačiau -25  šilko sukneles, pasiūtas iš mano piešto šilko, o 2016 m.-27 sukneles. Modelius dažniausiai sugalvoju pati, o pasiuva  profesionalios siuvėjos pagal mano projektus iš mano išpiešto šilko.
Piešimas ant šilko yra mano hobi – aš piešiu daugiausia po darbo, laisvalaikiu, siekdama atsipalaiduoti nuo protinio darbo. Daugiausia piešiu įvairius ornamentus , kartais gėles ar abstrakcijas. Dažniausiai piešiu ant balto arba juodo šiko. Kartais naudoju batiką. Socialinio tinklo Facebook  mano vardo paskyroje Šilko pieva galima pažiūrėti kai kuriuos mano darbus. 

Žemiau – Liudvikos darbai iš “Šilko pieva” 2015-16 metų kolekcijų. Modeliai – Liudvikos draugės ir kolegės

 

Share this article
FB video