UN multimedia nuotrauka
Su dr. Norvaišu kalbėjo Jūratė Gattini (toliau JG)
Kai pirmą kartą perskaičiau Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, pirmiausia pagalvojau, kad šiame dokumente labai daug dėmesio yra skiriama žmogaus teisėms, tačiau labai mažai dėmesio – pareigoms ir atsakomybei. Tik viename iš 30-ies Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsnių yra paminėta, kad “Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė”. Pareigų ir asmeninės atsakomybės klausimas lieka labai aktualus šiuolaikinėje visuomenėje ir jokiu būdu negali būti atsiejamas nuo žmogaus teisių ir laisvių.
Prisiminkime pagrindinius faktus: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo priimta 1948 metais Paryžiuje, JTO Generalinėje Generalinėje Asamblėjoje po Antrojo pasaulinio karo. Iš 58 Jungtinių Tautų narių, 48 balsavo už, nei viena nepasisakė prieš, 8 valstybės susilaikė ir 2 nebalsavo. Lietuvoje įsigaliojo 1991 03 12.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija tapo vienu svarbiausių civilizacinių dokumentų, įtvirtinusių žmogaus orumą kaip tarptautinės tvarkos pagrindą, kuris suformulavo žmogaus teisių kalbą, kuri turėjo apsaugoti žmogų nuo savivalės, prievartos, diskriminacijos ir pažeminimo.
Kad žmogui reikia dar vienos teisės, neapibrėžtos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, mane įtikino dr. Saulius Norvaišas, nepriklausomas mokslininkas, kolektyvinio intelekto ir omnikratijos koncepcijų autorius. Dr. Norvaišas atkreipė mano dėmesį į Deklaracijos 21 straipsnį, kuriame sakoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti savo šalies valdyme tiesiogiai arba per laisvai pasirinktus atstovus, o žmonių valia turi būti valdžios pagrindas, išreiškiamas periodiniais rinkimais. Kitaip sakant, teisė dalyvauti viešajame valdyme jau yra pripažinta kaip viena iš žmogaus orumo išraiškų.
Tačiau, pasak dr. Norvaišo, 1948 m. pasaulis dar negalėjo numatyti technologinės, algoritminės ir kolektyvinio intelekto architektūros, kuri leistų žmonėms dalyvauti ne tik valdžios suteikime, bet ir pačioje sprendimų paieškoje bei galutiniame pasirinkime. Tuo metu žmonės galėjo balsuoti, kalbėti, jungtis į susirinkimus, protestuoti ar kreiptis į institucijas, bet dar nebuvo priemonės dideliu mastu organizuoti jų protą, patirtį ir argumentus kaip struktūruotą sprendimų paieškos procesą.
Todėl šiandien kyla naujas klausimas: ar žmogui pakanka būti apsaugotam nuo blogų sprendimų pasekmių, jeigu jis pats neturi realios galimybės dalyvauti gerų sprendimų paieškoje ir galutiniame pasirinkime, kai tų sprendimų pasekmės jį realiai palies?
Dr. Saulius Norvaišas mano, kad šalia klasikinių žmogaus teisių turėtų atsirasti dar viena fundamentali teisė — teisė dalyvauti sprendyboje. Tai nebūtų žmogaus teisių tradicijos paneigimas. Priešingai — tai būtų civilizacinis jos papildymas: esamos teisės dalyvauti valdyme pratęsimas į XXI amžių, kuriame jau atsiranda galimybė dalyvauti ne tik valdžios delegavime, bet ir pačioje sprendimų paieškoje. Apie taip – plačiau mūsų pokalbyje.
♦♦♦♦♦♦♦
JG: Jūs sakote, kad viena svarbiausių naujų žmogaus teisių galėtų būti teisė dalyvauti sprendyboje. Ką tiksliai turite omenyje?
Dr. Norvaišas: Turiu omenyje tai, kad žmogus neturėtų būti tik sprendimų pasekmių gavėjas. Jeigu sprendimai keičia jo gyvenimą, jo aplinką, jo galimybes, jo vaikų ateitį, jis turi turėti teisę dalyvauti ne tik renkant tuos, kurie spręs, bet ir pačioje sprendimų paieškoje.
Tai labai svarbus skirtumas. Mes esame įpratę manyti, kad dalyvavimas reiškia periodinį pasirinkimą: kas kelerius metus žmogus balsuoja, kam patikėti sprendimų galią. Bet tai nėra sprendyba. Tai tik galios delegavimas.
Sprendyba yra visai kas kita. Tai procesas, kuriame problema suformuluojama, išskaidoma, ieškomos alternatyvos, jos vertinamos, tikrinamos, lyginamos, depoliarizuojamos, kol išryškėja stipriausias sprendimas. Mano tezė paprasta: žmogus turi turėti teisę dalyvauti ne tik valdžios pasirinkime, bet ir geriausių sprendimų paieškoje bei galutinio sprendimo priėmime tais klausimais, kurių pasekmes jis patirs.
JG: Įžangoje jau paminėjome Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 straipsnį, kuriame kalbama apie teisę dalyvauti savo šalies valdyme. Ar teisingai suprantu, kad jūsų siūloma teisė nėra visiškai nauja tuščioje vietoje, bet veikiau pratęsia šią jau egzistuojančią teisę?
Dr. Norvaišas: Taip, būtent. Man labai svarbu pabrėžti, kad teisė dalyvauti sprendyboje neatsiranda tuščioje vietoje. Ji pratęsia jau egzistuojančią žmogaus teisę dalyvauti valdyme. Skirtumas tas, kad 1948 m. dalyvavimas galėjo būti suprantamas daugiausia kaip dalyvavimas tiesiogiai arba per atstovus, o žmonių valia buvo siejama su periodiniais rinkimais.
Tai buvo istoriškai suprantama. Tuo metu dar nebuvo technologinių, algoritminių ir kolektyvinio intelekto priemonių, kurios leistų visuomenei struktūruotai dalyvauti pačioje sprendimų paieškoje. Todėl Deklaracija galėjo įtvirtinti teisę dalyvauti valdyme, bet negalėjo iki galo suformuluoti teisės dalyvauti sprendyboje.
Šiandien situacija keičiasi. Atsiranda galimybė žmonių protą, patirtį ir argumentus organizuoti ne kaip chaotišką nuomonių srautą, o kaip struktūruotą sprendimų paieškos procesą. Todėl mano mintis tokia: teisė dalyvauti valdyme turi evoliucionuoti į teisę dalyvauti sprendyboje — sprendimų paieškoje ir galutinių sprendimų priėmime tais klausimais, kurių pasekmes žmogus realiai patiria.
Tai yra ne žmogaus teisių tradicijos atmetimas, o jos civilizacinis papildymas.
JG: Jūs labai aiškiai skiriate balsavimą, sprendimų paiešką ir galutinį sprendimų priėmimą. Kodėl šis skirtumas toks svarbus?
Dr. Norvaišas: Todėl, kad balsavimas dažnai yra pabaigos veiksmas. Žmogui pateikiamos jau suformuotos alternatyvos, ir jis renkasi vieną iš jų. Tačiau jis dažniausiai nedalyvauja nei formuluojant problemą, nei ieškant sprendimų, nei vertinant argumentus, nei tobulinant alternatyvas.
Tai panašu į situaciją, kai žmogui leidžiama pasirinkti vieną iš kelių jau pagamintų patiekalų, bet neleidžiama dalyvauti nei virtuvėje, nei recepto kūrime, nei ingredientų atrankoje. Tada sakoma: „Jūs dalyvavote.“ Formaliąja prasme — taip. Bet iš esmės jis nedalyvavo kūrybiniame sprendimo procese.
Todėl ir sakau: balsavimas nėra sprendyba. Balsavimas gali būti vienas iš sprendimo patvirtinimo būdų, bet jis negali pakeisti pačios sprendimų paieškos. Sprendimų paieška yra alternatyvų kūrimas, tikrinimas, lyginimas ir išgryninimas. O galutinis sprendimų priėmimas turėtų priklausyti tiems, kuriuos sprendimas realiai palies ir kurie supranta problematiką.
Geras sprendimas neatsiranda vien iš pasirinkimo tarp jau pateiktų alternatyvų. Geras sprendimas atsiranda tada, kai pati alternatyvų paieška yra intelektualiai stipri, o galutinis pasirinkimas susiejamas su tais, kurie gyvens pagal jo pasekmes.
JG: Ar ši teisė reikštų, kad visi žmonės turėtų spręsti viską?
Dr. Norvaišas: Ne. Tai labai svarbu pasakyti iš karto. Teisė dalyvauti sprendyboje nereiškia, kad visi žmonės viską sprendžia vienodu svoriu. Tai nėra minios valdžia, nėra komentarų kultūra, nėra socialinių tinklų triukšmas. Mano siūloma sprendybinė architektūra turi du skirtingus etapus.
Pirmasis etapas yra sprendimų paieška. Jame dalyvauja tie, kurie yra pademonstravę specialiąsias kompetencijas konkrečioje srityje. Šios kompetencijos neatsiranda iš pareigų, diplomo ar vienkartinio testo. Jos atsiskleidžia dinamiškai — per dalyvavimą atviruose klasteriuose, kur matyti, kaip žmogus supranta problemą, siūlo idėjas, vertina kitų pasiūlymus ir prisideda prie stipriausių sprendimų išgryninimo.
Antrasis etapas yra galutinio sprendimo priėmimas. Jame dalyvauja suinteresuotieji — tie, kuriuos sprendimas realiai palies. Tačiau čia svarbus ne vien formalus priklausymas grupei, o problematikos supratimas. Jis gali būti tikrinamas per DI sugeneruotus teiginius ar klausimus. Todėl šiame etape gali dalyvauti ir vaikas, jeigu jis supranta problemą ir geba atsakingai rinktis iš pirmame etape išgrynintų alternatyvų.
Taigi sprendyba nėra chaotiškas visų dalyvavimas visur. Tai dviejų etapų architektūra: pirmiausia specialiųjų kompetencijų pagrindu ieškoma geriausių sprendimų, o paskui suinteresuotieji, suprasdami problematiką, dalyvauja galutiniame pasirinkime.
JG: Bet čia gali kilti kritinis klausimas. Jeigu antrajame etape dalyvauja suinteresuotieji, ar nėra rizikos, kad jie pasirinks tiesiog sau naudingą sprendimą — tokį, kuris būtų palankus jų grupei, bet žalingas kitiems?
Dr. Norvaišas: Tokia rizika atsirastų, jeigu antrasis etapas būtų paprastas interesų balsavimas. Bet sprendyboje taip nėra.
Pirmiausia, antrajame etape suinteresuotieji renkasi ne iš bet kokių pasiūlymų, o iš pirmojo etapo metu išgryninto sprendimų sąrašo. Pirmasis etapas yra specialiųjų kompetencijų etapas. Jame ieškoma ne egoistiškai naudingų sprendimų tai grupei, kuri vėliau pasirinks, o tokių sprendimų, kurie yra geriausi plačiau — kurie kuria pridėtinę vertę, neveda į nulinėssumos logiką ir neleidžia vienai grupei laimėti kitų sąskaita.
Antra, net ir antrajame etape dalyviui nėra naudinga vertinti šališkai. Vertinimo logika remiasi rezonansu su kolektyvine išmintimi. Dalyvis turi ne tiesiog pasakyti, kas jam siaurai naudinga, bet atpažinti, kuris sprendimas bus kolektyviai laikomas stipriausiu. Kadangi dauguma dalyvių orientuojasi į sąžiningą ir išmintingą vertinimą, tas, kuris vertina siauro intereso naudai, nutolsta nuo rezonanso.
Todėl sprendyboje siauras interesas nėra uždraudžiamas morališkai. Jis neutralizuojamas architektūriškai. Sistema sukurta taip, kad geriausia dalyvio strategija būtų ne manipuliuoti, o atpažinti sprendimą, kuris yra stiprus visumos požiūriu.
JG: Kitas galimas nuogąstavimas būtų toks: jeigu žmogus gauna teisę dalyvauti sprendyboje, ar tai nereiškia, kad jis turės nuolat sekti visus klausimus ir visur dalyvauti?
Dr. Norvaišas: Ne. Teisė nėra prievarta. Teisė dalyvauti sprendyboje reiškia realią galimybę, o ne pareigą nuolat dalyvauti. Jeigu aš pasitikiu sprendybine architektūra, pasitikiu tais, kurie ieško sprendimų, ir tais, kurie dalyvauja galutiniame pasirinkime, galiu ramiai daryti tai, kas man aktualu — dirbti savo darbą, rūpintis šeima, kurti, mokytis, gyventi savo gyvenimą.
Tačiau jeigu matau, kad mano indėlis gali būti reikšmingas, jeigu turiu specialiąją kompetenciją arba jeigu sprendimo pasekmės mane tiesiogiai palies, tada galiu įsitraukti. Štai čia ir atsiranda harmonija: dalyvauti gali kiekvienas, bet realiai dalyvauja tie, kurie turi motyvą, kompetenciją arba tiesioginį ryšį su sprendimu.
Todėl sprendyboje nebūtinai turi dalyvauti dauguma visuomenės. Gali dalyvauti keli procentai ar net mažiau žmonių. Esmė ne priversti visus dalyvauti, o sukurti patikimą architektūrą, į kurią kiekvienas gali įsitraukti tada, kai jo dalyvavimas yra reikšmingas.
JG: Čia jau atsiveria labai įdomi technologinė tema — kaip konkrečiai žmogus pademonstruoja specialiąją kompetenciją, kaip veikia atviri klasteriai, kaip DI gali patikrinti problematikos supratimą ir kaip visa tai apsaugoma nuo manipuliacijų. Matyt, tam reikės atskiro pokalbio. O dabar norėčiau grįžti prie pačios teisės idėjos: kuo ji susijusi su žmogaus orumu?
Dr. Norvaišas: Žmogaus orumas reiškia, kad žmogus nėra tik sprendimų pasekmių objektas. Jis turi būti pripažintas kaip galimas sprendimų paieškos dalyvis ir kaip suinteresuotasis galutinio sprendimo priėmėjas.
Čia svarbu atskirti du dalykus. Jeigu žmogus turi kompetenciją, jis turi turėti galimybę dalyvauti sprendimų paieškoje. Jeigu sprendimas tiesiogiai palies jo gyvenimą, jis turi turėti galimybę dalyvauti galutinio sprendimo priėmime. Tai nėra tas pats. Vienu atveju dalyvavimo pagrindas yra kompetencija, kitu atveju — suinteresuotumas.
Todėl žmogaus orumas XXI amžiuje turėtų reikšti ne tik teisę būti apsaugotam nuo neteisingų sprendimų, bet ir teisę būti įtrauktam į teisingesnių sprendimų paiešką bei priėmimą.
JG: Kalbant apie orumą, vis iškyla jūsų vartojamas žodis „sprendyba“. Jis tarsi apima daugiau negu įprastas „sprendimų priėmimas“. Kodėl jums svarbu vartoti būtent šį terminą? Kodėl neužtenka įprastų žodžių — sprendimų priėmimas, dalyvavimas, konsultavimas?
Dr. Norvaišas: Todėl, kad tie žodžiai neapima viso proceso. „Sprendimų priėmimas“ dažnai reiškia galutinį veiksmą — kažkas priima sprendimą. „Konsultavimas“ reiškia, kad žmogaus galima paklausti, bet nebūtinai jo indėlis tampa realia sprendimo dalimi. „Dalyvavimas“ yra per platus ir miglotas žodis.
„Sprendyba“ man reiškia visą kelią: nuo problemos atpažinimo, alternatyvų kūrimo ir išgryninimo iki galutinio sprendimo priėmimo. Tai apima klausimo formulavimą, idėjų generavimą, argumentų vertinimą, alternatyvų lyginimą, depoliarizaciją, kompetencijų įtraukimą ir galiausiai sprendimo parengimą veiksmui.
Galima sakyti taip: sprendimų priėmimas yra momentas, o sprendyba yra procesas. Mano siūloma teisė yra teisė dalyvauti visame sprendybinės logikos lauke: pagal kompetenciją — sprendimų paieškoje, o pagal suinteresuotumą ir problematikos supratimą — galutinio sprendimo priėmime.
JG: Kai apie tai kalbame, kyla ir atsakomybės klausimas. Aš pati, skaitydama žmogaus teisių tekstus, esu pagalvojusi: teisės labai aiškiai deklaruojamos, o atsakomybė už savo veiksmus tarsi lieka silpnesnė. Ar jūsų siūloma teisė nėra dar viena teisė be atsakomybės?
Dr. Norvaišas: Priešingai. Tai kaip tik teisė, kuri grąžina atsakomybę į viešojo gyvenimo centrą. Dabartinėje sistemoje žmogus dažnai gali pasakyti: „Aš tik balsavau“, „Aš nieko nesprendžiau“, „Tegul atsako tie, kurie valdžioje.“ Kitaip tariant, atsakomybė yra perduodama kartu su sprendimo galia.
Teisė dalyvauti sprendyboje keičia šią logiką. Ji sako: jeigu nori gyventi geresnėje visuomenėje, turi turėti ne tik teisę skųstis, bet ir teisę bei galimybę prisidėti prie sprendimų paieškos.
Bet tam reikia tinkamos architektūros. Paprastas anoniminis komentavimas atsakomybės nesukuria. Jis dažnai ją naikina. O apskaitomas anonimiškumas veikia kitaip. Žmogaus tapatybė proceso metu saugoma, kad nebūtų statuso spaudimo, baimės ar autoriteto poveikio. Tačiau jo indėlis yra fiksuojamas. Idėjos ir vertinimai įskaitomi. Dalyvis kaupia kompetencinį svorį pagal tai, kaip jo vertinimai ir idėjos rezonuoja su kolektyvine išmintimi.
Tai labai svarbi skirtis: anonimiškumas neturi reikšti neatsakomybės. Jis gali būti atsakomybės sąlyga, jeigu yra apskaitomas.
JG: Kritikai turbūt sakytų: žmonės dažnai neturi pakankamai žinių sudėtingiems klausimams spręsti. Kaip į tai atsakytumėte?
Dr. Norvaišas: Atsakyčiau, kad tai iš dalies tiesa, bet iš šios tiesos dažnai padaroma klaidinga išvada. Taip, ne kiekvienas žmogus turi vienodą kompetenciją visais klausimais. Bet tai nereiškia, kad visuomenės intelektą reikia išjungti ir sprendimus palikti tik siauram ratui.
Kolektyvinio intelekto architektūroje kompetencija nėra ignoruojama. Priešingai — ji tiksliau išmatuojama. Kompetencija čia nėra vien diplomas, pareigos ar viešas autoritetas. Kompetencija pasirodo per gebėjimą pateikti stiprias idėjas, tiksliai vertinti kitų idėjas, atpažinti tai, kas yra darnoje su kolektyvine išmintimi.
Be to, reikia skirti ekspertus ir suinteresuotąsias puses. Ekspertai gali geriau suprasti techninius ryšius. Bet žmonės, kuriuos palies sprendimo pasekmės, dažnai turi tokio žinojimo, kurio ekspertas iš išorės nemato. Todėl geriausia architektūra turi apjungti abi puses: kompetenciją ir patirtinį suinteresuotumą.
Kitaip tariant, klausimas nėra „ar visi viską išmano?“. Klausimas yra: kaip organizuoti skirtingą žmonių žinojimą taip, kad jis virstų geresniais sprendimais?
JG: Ar galima sakyti, kad ši teisė ypač aktuali dabar dėl dirbtinio intelekto plėtros?
Dr. Norvaišas: Taip. Dirbtinis intelektas šią temą dar labiau paaštrina. Jeigu sprendimų paieška vis labiau bus perduodama techninėms sistemoms, algoritmams, ekspertinėms grupėms ar uždaroms institucijoms, žmogus gali tapti dar labiau atskirtas nuo sprendimų formavimo.
Bet yra ir kita galimybė. Dirbtinis intelektas gali ne pakeisti žmogų, o padėti organizuoti kolektyvinį žmonių protą. Jis gali padėti struktūruoti idėjas, aptikti semantinį panašumą, grupuoti argumentus, matyti pasikartojančius modelius, analizuoti poliarizaciją. Tačiau sprendimų prasminė, vertybinė ir socialinė orientacija turi likti žmonių kolektyvinio intelekto lauke.
Todėl DI amžiuje teisė dalyvauti sprendyboje tampa dar svarbesnė. Jeigu jos neįtvirtinsime, galime atsidurti pasaulyje, kuriame žmogus turi teisę kalbėti, bet reali sprendimų paieška vyksta be jo.
JG: Kaip tokia teisė galėtų būti suformuluota? Ar galima pateikti jos apibrėžimą?
Dr. Norvaišas: Siūlyčiau tokią darbinę formuluotę:
Kiekvienas žmogus turi turėti teisę dalyvauti sprendyboje: sprendimų paieškoje — pagal pademonstruotas specialiąsias kompetencijas, o galutinio sprendimo priėmime — kaip suinteresuotasis, jeigu supranta sprendžiamą problematiką ir realiai patirs sprendimo pasekmes. Tai turi vykti struktūruotai, skaidriai ir apskaitomai anonimiškai, kad idėjos būtų atskirtos nuo statuso, bet indėlis neliktų neatsakingas.
Šioje formuluotėje svarbus kiekvienas žodis.
„Sprendimų paieškoje“ — nes pirmiausia reikia ne rinktis iš jau pateiktų alternatyvų, o jas sukurti, patikrinti ir išgryninti.
„Pagal pademonstruotas specialiąsias kompetencijas“ — nes sprendimų paieškoje dalyvavimo svoris turi kilti iš pademonstruotų specialiųjų kompetencijų, o ne iš statuso, pareigų ar viešo žinomumo.
„Kaip suinteresuotasis“ — nes galutinio sprendimo priėmime turi dalyvauti tie, kuriuos sprendimas realiai palies.
„Jeigu supranta sprendžiamą problematiką“ — nes galutinis pasirinkimas turi būti ne formalus balsas, o atsakingas sprendimas.
„Realiai patirs sprendimo pasekmes“ — nes teisė dalyvauti kyla ne iš abstraktaus smalsumo, o iš realaus santykio su sprendimo padariniais.
„Struktūruotai“ — nes tai nėra chaotiška nuomonių sankaupa.
„Skaidriai“ — nes turi būti aišku, kaip veikia procesas.
„Apskaitomai anonimiškai“ — nes asmens vardas turi būti atskirtas nuo idėjos, bet indėlis turi būti fiksuojamas.
JG: Tai skamba kaip labai ambicinga idėja. Ar ji galėtų tapti pasauliniu judėjimu?
Dr. Norvaišas: Manau, kad taip. Ir ne todėl, kad tai būtų graži teorinė idėja. Ji gali tapti judėjimu todėl, kad žmonės visame pasaulyje jaučia tą pačią problemą: sprendimai daromi kažkur aukščiau, kažkur toliau, kažkur uždarai, o pasekmes patiria visi.
Žmonės pavargo nuo situacijos, kai jų balsas reikalingas tik periodiškai, bet jų protas nereikalingas nuolat. Jie mato problemas, turi patirties, siūlo sprendimus, bet visa tai dažnai lieka pokalbiuose, komentaruose, susitikimuose, ataskaitose, nusivylime arba niekada neįgyvendintose idėjose.
Todėl judėjimo šūkis galėtų būti labai paprastas:
Ne tik teisė kalbėti.
Ne tik teisė balsuoti.
Teisė ieškoti sprendimo.
Teisė dalyvauti jo priėmime.
Bet šią frazę reikia suprasti tiksliai. Tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus visur dalyvauja vienodai. Sprendimų paieškoje svarbiausia pademonstruota kompetencija. Galutinio sprendimo priėmime svarbiausias suinteresuotumas — tai yra realus ryšys su sprendimo pasekmėmis.
Būtent todėl ši idėja gali būti universali. Ji nesako: „visi sprendžia viską“. Ji sako: kiekvienas turi turėti sąžiningą kelią į sprendimų paiešką pagal kompetenciją ir į galutinio sprendimo priėmimą pagal suinteresuotumą.
JG: Ką reikėtų daryti praktiškai? Nuo ko pradėti?
Dr. Norvaišas: Pirmiausia reikia suformuluoti idėją taip, kad ji būtų suprantama ne tik akademikams ar technologijų žmonėms. Reikia manifesto, aiškaus straipsnio, interviu, trumpų tekstų, vizualinės komunikacijos. Reikia parodyti, kad tai nėra techninė platformos reklama. Tai civilizacinė teisės idėja.
Antras žingsnis — pilotiniai procesai. Reikia parodyti, kad sprendyba gali veikti: bendruomenėje, organizacijoje, universitete, mieste, profesinėje grupėje. Kai žmonės pamato, kad anonimiškai vertinamos idėjos iš tiesų leidžia sumažinti statuso įtaką ir išryškinti stipriausius sprendimus, jie pradeda suprasti, kad čia kalbama ne apie utopiją.
Trečias žingsnis — tarptautinis dokumentas. Tai galėtų būti „Teisės dalyvauti sprendyboje chartija“ arba „The Right to Collective Decidement Charter“. Ji galėtų tapti pagrindu akademinėms diskusijoms, peticijoms, konferencijoms, politinėms iniciatyvoms, žmogaus teisių organizacijų dėmesiui.
Ketvirtas žingsnis — teisinė ir institucinė plėtra. Ilgainiui ši teisė galėtų atsirasti nacionalinėse strategijose, miestų valdyme, švietimo sistemose, viešųjų konsultacijų standartuose, galbūt net tarptautiniuose dokumentuose.
JG: Jeigu reikėtų šią idėją paaiškinti žmogui, kuris neturi laiko skaityti ilgo straipsnio, kaip pasakytumėte vienu sakiniu?
Dr. Norvaišas: Pasakyčiau taip:
Kas gyvena pagal sprendimų pasekmes, tas turi turėti kelią į sprendimų paiešką ir galutinį pasirinkimą.
Tai yra šios idėjos branduolys.
JG: O jeigu reikėtų pasakyti dar stipriau — kaip frazę, kuri galėtų tapti manifesto centru?
Dr. Norvaišas: Tada sakyčiau:
XX amžius pripažino žmogaus teisę būti apsaugotam nuo savivalės. XXI amžius turi pripažinti žmogaus teisę dalyvauti sprendyboje.
Arba dar trumpiau:
Žmogaus teisės negali sustoti ties teise būti išgirstam. Jos turi pasiekti teisę dalyvauti sprendyboje.
JG: Žvelgiant plačiau — ar čia kalbame tik apie naują teisę, ar jau apie naują žmogaus sampratą?
Dr. Norvaišas: Manau, kad apie abu dalykus. Nauja teisė atsiranda tada, kai pasikeičia žmogaus galimybių horizontas. Kadaise nebuvo įmanoma kalbėti apie skaitmeninį privatumą, asmens duomenų apsaugą ar prieigą prie skaitmeninės erdvės kaip žmogaus galimybių sąlygą. Tokios teisės tapo prasmingos tik tada, kai atsirado nauja tikrovė.
Dabar atsiranda kita tikrovė. Pirmą kartą istorijoje galime techniškai organizuoti didelio masto žmonių dalyvavimą sprendimų paieškoje ir dalyvauti galutinio sprendimo priėmime taip, kad tai nebūtų chaosas. Vadinasi, atsiranda ir nauja teisė.
Bet kartu tai keičia ir žmogaus sampratą. Žmogus nebėra vien individas, kurį reikia apsaugoti nuo galios. Jis yra bendro pasaulio bendraautorius. Jo protas, patirtis, rūpestis ir atsakomybė turi būti socialiai organizuojami.
Todėl teisė dalyvauti sprendyboje yra daugiau nei procedūrinė teisė. Tai žmogaus orumo išplėtimas.
Žmogus yra ne tik teisių turėtojas. Jis yra sprendimų paieškos ir priėmimo dalyvis. O visuomenė, kuri nesugeba organizuoti savo žmonių proto, pati atsisako didžiausio turimo intelekto šaltinio.
JG: Klausantis jūsų, natūraliai kyla daug praktinių klausimų: kaip nustatoma kompetencija, kaip sudaromi sprendybiniai klasteriai, kaip veikia anonimiškumas, kaip užkertamas kelias manipuliacijoms. Bet kartu kyla ir dar gilesnis klausimas: kodėl turėtume manyti, kad tokia sprendyba gali duoti išmintingesnius sprendimus negu paprasta interesų suma? Ar čia jau prasideda kiti pokalbiai?
Dr. Norvaišas: Taip, iš šio pokalbio iš tikrųjų išauga dvi atskiros temos.
Pirmoji yra technologinė: kaip tokia sprendyba realiai organizuojama. Reikės kalbėti apie tai, kaip sudaromi klasteriai, kaip dinamiškai atsiskleidžia specialiosios kompetencijos, kaip antrajame etape tikrinamas suinteresuotųjų problematikos supratimas, kaip užtikrinamas apskaitomas anonimiškumas, kaip vertinamos idėjos ir kaip išryškėja sprendimai, rezonuojantys su kolektyvine išmintimi.
Antroji tema yra dar gilesnė: kodėl net vienas kito nepažįstančių žmonių grupė gali rasti ne tik sau naudingą, bet ir išmintingą sprendimą — tokį, kuris kuria pridėtinę vertę bendruomenei, visuomenei ir žmonijai.
Šiandien svarbiausia buvo parodyti pačią teisės idėją. Teisė dalyvauti sprendyboje tampa prasminga tada, kai atsiranda architektūra, leidžianti ją įgyvendinti, ir kai suprantame, kad kolektyvinis intelektas nėra paprasta interesų suma. Jis gali tapti būdu organizuoti žmonių protą taip, kad sprendimai būtų ne tik naudingi dalyviams, bet ir išmintingi platesnio pasaulio atžvilgiu.
JG: Vis dėlto, prieš baigdami, užkabinkime tą antrąją temą tik vienu kampu. Kodėl kolektyvinis intelektas neturėtų būti suprastas kaip paprasta interesų suma?
Dr. Norvaišas: Tai vienas svarbiausių klausimų. Ir į jį neįmanoma atsakyti vienu sakiniu, nes čia prasideda pats kolektyvinio intelekto veikimo pagrindas.
Svarbu suprasti: geras sprendimas nėra tas, kuris patogiausias tik vienai grupei. Jis nėra vien atskirų interesų suma. Žmonės, dalyvaujantys sprendyboje, turi savo interesų — savo gerovę, savo artimųjų gerovę, savo bendruomenės poreikius. Tačiau tikras kolektyvinis intelektas prasideda tada, kai sprendimas pakyla virš siauro intereso ir tampa išmintingu sprendimu — kuriančiu pridėtinę vertę ne tik dalyviams, bet ir bendruomenei, visuomenei, o kai kuriais atvejais net visai žmonijai.
Čia labai svarbi dviejų etapų architektūra. Pirmasis etapas neleidžia antrajam etapui pavirsti paprastu interesų balsavimu, nes suinteresuotieji renkasi iš ekspertų išgrynintų alternatyvų. O ekspertų užduotis yra ne parengti sprendimus, patogius vienai grupei, bet atrasti tokius sprendimus, kurie turi platesnę vertę ir nekuria nulinės sumos konflikto.
Antrajame etape taip pat veikia ne vien interesas, bet ir rezonanso mechanizmas. Dalyvis turi vertinti ne tai, kas jam siaurai naudinga, o tai, kas, jo manymu, bus pripažinta kaip stipriausias ir išmintingiausias sprendimas. Jeigu jis vertina šališkai, siauro intereso naudai, jis nepataiko į kolektyvinės išminties lauką. Todėl racionaliausia dalyvio strategija yra ne ginti vien savo grupę, o atpažinti sprendimą, kuris bus stiprus visumos požiūriu.
Tam reikalinga speciali sprendybinė architektūra: apskaitomas anonimiškumas, idėjos atskyrimas nuo autoriaus, rezonansinis vertinimas, kompetencijų atsiskleidimas, depoliarizacijos mechanizmai ir orientacija į universalias vertybes — nekenkimą, teisingumą, proporcingumą, rūpestį ir atsakomybę.
Bet tai jau atskiro pokalbio tema. Šiandien galime pasakyti tik tiek: teisė dalyvauti sprendyboje iki galo suprantama tik tada, kai suprantame, kaip kolektyvinis intelektas gali iškelti sprendimus, kurie yra ne tik naudingi dalyviams, bet ir išmintingi platesnio pasaulio atžvilgiu.
JG: Vadinasi, pakartosiu, šiandien kalbėjome apie pačią teisę dalyvauti sprendyboje — teisę dalyvauti sprendimų paieškoje ir galutinių sprendimų priėmime. Tačiau iš šio pokalbio išauga dar du klausimai.
Pirmasis — kaip tokia sprendyba techniškai organizuojama: kaip sudaromi klasteriai, kaip nustatoma kompetencija, kaip veikia apskaitomas anonimiškumas ir kaip užtikrinama, kad procesas nevirstų manipuliacija.
Antrasis — kodėl kolektyvinis intelektas gali padėti žmonių grupei rasti ne tik jai pačiai naudingą, bet ir išmintingą, visuomenei pridėtinę vertę kuriantį sprendimą.
Gerb. Sauliau, ačiū jums už pokalbį.
Dr. Norvaišas: Ačiū jums.
JG: Kalbėjomės su dr. Sauliumi Norvaišu apie teisę dalyvauti sprendyboje — idėją, kuri kviečia iš naujo permąstyti žmogaus teises XXI amžiuje.
Jeigu XX amžiaus žmogaus teisių kalba pirmiausia saugojo žmogų nuo prievartos ir savivalės, šiandien atsiveria kitas klausimas: ar žmogus neturi būti įtrauktas ir į tų sprendimų paiešką bei priėmimą, pagal kuriuos gyvena jis pats, jo bendruomenė ir ateities kartos?
Ši idėja nereiškia chaotiško visų dalyvavimo visur. Ji remiasi dviejų etapų logika: specialiųjų kompetencijų pagrindu vykstančia sprendimų paieška ir suinteresuotųjų dalyvavimu galutinio sprendimo priėmime.
Iš šio pokalbio lieka dvi temos, prie kurių dar turėsime grįžti: kaip tokia sprendyba techniškai organizuojama ir kodėl kolektyvinis intelektas gali duoti išmintingesnius sprendimus negu paprasta interesų suma.
Apie tai — kituose mūsų pokalbiuose.
Ačiū, kad buvote kartu.
