Įsivaizduokime daugiabučio kiemą.

Viena pusė gyventojų nori daugiau automobilių stovėjimo vietų. Kita pusė nori išsaugoti medžius. Treti nori vaikų žaidimų aikštelės. Ketvirti nori ramybės. Penkti nori, kad niekas nieko nekeistų, nes „vis tiek bus blogiau“. Šešti į susirinkimą ateina ne dėl kiemo, o dėl kaimyno, kuris vakar vėl užstatė išvažiavimą.

Susirinkimas prasideda gana ramiai.

Po dešimties minučių paaiškėja, kad kalbama jau ne apie kiemą.

Kalbama apie dvidešimties metų nuoskaudas.

Vienas gyventojas prisimena, kaip 2008 metais kažkas nulaužė obels šaką. Kita gyventoja piktinasi, kad vaikai spardo kamuolį į jos langą. Trečias pareiškia, kad „čia viską valdo tie iš pirmos laiptinės“. Ketvirtas pasiūlo samdyti architektą. Penktas šaukia, kad architektai tik pinigus paims. Šeštas sako, kad reikia balsuoti. Septintas sako, kad balsavimas bus neteisėtas. Aštuntas išeina trenkęs durimis.

Po valandos visi pavargę.

Sprendimo nėra.

Bet yra trys nauji konfliktai.

Tai labai įprasta istorija. Tik vietoje daugiabučio kiemo galime įrašyti mokyklą, ligoninę, savivaldybę, įmonę, universitetą ar valstybę. Žmonės turi patirties. Turi interesų. Turi emocijų. Turi dalį tiesos. Bet nėra mechanizmo, kuris šias dalis paverstų bendra sprendimo paieška.

Kolektyvinis intelektas prasideda tada, kai chaotiškas kalbėjimas pakeičiamas struktūruotu procesu.

Ne nutildant žmones.

O sukuriant tokį lauką, kuriame kiekviena mintis gali būti išgirsta, įvertinta ir susieta su kitomis.

Nuo triukšmo prie užduoties

Pirmasis kolektyvinio intelekto žingsnis yra ne idėjų rinkimas.

Pirmasis žingsnis yra aiški užduotis.

Tai labai svarbu.

Jeigu klausimas suformuluotas miglotai, atsakymai taip pat bus migloti. Jeigu klausiame: „Ką daryti su kiemu?“, vienas kalbės apie automobilius, kitas apie vaikus, trečias apie triukšmą, ketvirtas apie želdinius, penktas apie senas nuoskaudas.

Bet jeigu klausimas suformuluojamas tiksliau, mąstymas pradeda rinktis į vieną tašką.

Pavyzdžiui:

Kokie trys sprendimai geriausiai suderintų automobilių stovėjimo poreikį, žaliąją erdvę ir vaikų saugumą šiame kieme?

Tai jau ne kvietimas išsilieti.

Tai kvietimas spręsti.

Kitas pavyzdys — mokykla.

Blogas klausimas:

Kodėl vaikams neįdomu mokytis?

Toks klausimas per platus. Vieni kaltins telefonus, kiti mokytojus, treti tėvus, ketvirti programas, penkti „šiuolaikinį jaunimą“.

Geresnis klausimas:

Kokie kasdieniai mokyklos veiksniai labiausiai mažina 7–9 klasių mokinių norą mokytis ir kokios priemonės galėtų juos sumažinti?

Čia jau atsiranda kryptis.

Geras kolektyvinio intelekto klausimas turi veikti kaip gerai pastatytas švyturys. Jis nesako, kokį atsakymą reikia pateikti, bet apšviečia teritoriją, kurioje verta ieškoti.

Kolektyvinis intelektas neprasideda nuo atsakymų.
Jis prasideda nuo klausimo, kuris leidžia protui susirinkti į vieną lauką.

Viena aplinka: kodėl idėjos turi susitikti

Įprastame gyvenime žmonių įžvalgos dažnai išsibarsto.

Viena mintis pasakoma koridoriuje.
Kita — elektroniniame laiške.
Trečia — susirinkime.
Ketvirta — komentare.
Penkta — privačiame pokalbyje.
Šešta — tik žmogaus galvoje.

Visos jos gali būti vertingos.

Bet jos nesusitinka.

Tai panašu į receptą, kurio ingredientai išmėtyti po skirtingas virtuves. Vienoje vietoje yra miltai, kitoje — kiaušiniai, trečioje — sviestas, ketvirtoje — obuoliai. Visi ingredientai egzistuoja, bet pyragas neiškepa.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje idėjos turi būti suvestos į vieną vietą.

Ne todėl, kad visi turi būti vienoje salėje.

Priešingai — jie gali dalyvauti nuotoliniu būdu, skirtingu laiku, iš skirtingų miestų ar šalių.

Svarbiausia, kad jie dalyvautų viename interaktyviame procese.

Vienoje užduotyje.
Vienoje idėjų sekoje.
Viename vertinimo lauke.

Tik tada galima pamatyti, kurios mintys kartojasi, kurios papildo viena kitą, kurios prieštarauja, kurios išsiskiria, kurios sukuria naują kryptį.

Jeigu žmonės mąsto atskirai, turime daug atskirų žibintuvėlių.

Jeigu jie mąsto vienoje struktūruotoje aplinkoje, atsiranda prožektorius.

Anonimiškai, bet apskaitomai

Trečiajame serijos straipsnyje kalbėjome, kodėl idėją reikia atskirti nuo pavardės. Ketvirtajame svarbu parodyti, kaip tai veikia pačiame mechanizme.

Dalyvis į kolektyvinio intelekto aplinką įeina ne kaip direktorius, mokytojas, profesorius, praktikantas, kaimynas iš trečios laiptinės ar žmogus, su kuriuo kažkada susiginčijote dėl šiukšlių konteinerio.

Jis įeina kaip dalyvis.

Kiti nemato jo pavardės.

Tačiau sistema fiksuoja jo indėlį.

Tai reiškia, kad dalyvis negali remtis statusu, bet negali ir dingti be pėdsako.

Jeigu jis pateikia vertingą idėją, tai užfiksuojama.

Jeigu jo idėja vertinama prastai, tai taip pat užfiksuojama.

Jeigu jis vertina kitų idėjas taip, kad jo vertinimai rezonuoja su kolektyvine išmintimi, tai stiprina jo dalyvio svorį.

Jeigu jis nuolat vertina impulsyviai, ideologiškai ar priešingai bendram išminties laukui, sistema tai taip pat mato.

Tai nėra paprastas anonimiškumas.

Tai apskaitomas anonimiškumas.

Galima sakyti taip:

Žmogus laikinai paslepia pavardę, bet nepaslepia savo indėlio.

Tokioje aplinkoje dalyvis gauna daugiau laisvės, nes nereikia saugoti socialinio veido. Bet kartu gauna ir daugiau atsakomybės, nes jo indėlis tampa matomas sistemos atmintyje.

Kodėl dalyvis nemato visų idėjų iš karto

Čia prasideda vienas svarbiausių kolektyvinio intelekto mechanizmo elementų.

Dalyvis nemato visų iki tol pateiktų idėjų kaip sąrašo.

Jis jas mato po vieną.

Chronologiškai — tokia tvarka, kokia jos buvo parašytos.

Kodėl tai svarbu?

Įsivaizduokime restoraną, kuriame reikia išrinkti geriausią patiekalą. Jei ant stalo iš karto padedama dvidešimt lėkščių, žmonės pradeda valgyti akimis. Gražiausia lėkštė atrodo skaniausia. Didžiausia porcija atrodo vertingiausia. Ryškiausias padažas pritraukia dėmesį. O kuklus, bet tobulai subalansuotas patiekalas gali likti kampe.

Bet jeigu kiekvienas patiekalas ragaujamas atskirai, jis gauna sąžiningesnę galimybę.

Taip yra ir su idėjomis.

Jeigu matome visą sąrašą, mus veikia šalutiniai signalai.

Trumpiausia idėja atrodo lengviausia.
Ilgiausia atrodo rimčiausia.
Pirmoji tampa atskaitos tašku.
Panašios idėjos sukuria populiarumo įspūdį.
Ryškiausiai parašyta frazė nustelbia santūresnę, bet gilesnę mintį.

Kai idėjos rodomos po vieną, kiekviena gauna atskirą dėmesio akimirką.

Dalyvis turi perskaityti konkrečią mintį.

Įvertinti ją.

Tik tada eiti toliau.

Kiekviena idėja turi trumpam likti viena scenoje.
Tik tada galima pamatyti, ar ji iš tikrųjų veikia.

Pirmiausia vertini, tik tada siūlai

Įprastame komentare žmogus dažniausiai daro priešingai.

Pirmiausia parašo, ką pats galvoja.

Kartais net neskaitęs kitų.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje taip negalima.

Prieš pateikdamas savo idėją, dalyvis turi įvertinti iki tol pateiktas idėjas.

Vieną po kitos.

Tai atrodo kaip techninė taisyklė, bet iš tikrųjų ji keičia visą dalyvavimo psichologiją.

Dalyvis nebegali būti tik kalbėtojas.

Jis pirmiausia tampa klausytoju.

Miestelio pavyzdys.

Klausimas: Kaip sumažinti jaunų žmonių išvykimą?

Vienas dalyvis pamato idėją: „Reikia daugiau kultūros renginių.“

Jis ją įvertina.

Tada pamato kitą: „Reikia padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstą.“

Įvertina.

Tada trečią: „Reikia nuotolinio darbo centro, kuriame žmonės galėtų dirbti užsienio įmonėms, bet gyventi savo mieste.“

Įvertina.

Tada ketvirtą: „Svarbiausia ne renginiai, o galimybė rasti prasmingą darbą.“

Įvertina.

Tik tada jis gali parašyti savo idėją.

Gal jis supranta, kad norėjo kartoti jau pasakytą mintį.

Gal jo idėja pasikeičia.

Gal jis pamato, kad problema ne viena, o susideda iš būsto, darbo, bendruomenės ir orumo jausmo.

Tai ir yra kolektyvinio intelekto disciplina.

Dalyvis negali pridėti savo balso, kol neišgirdo tų, kurie kalbėjo prieš jį.

Viena aiški idėja

Kolektyvinio intelekto aplinkoje dalyvis pateikia ne ilgą kalbą, ne traktatą ir ne visų savo minčių maišą.

Jis pateikia vieną aiškią idėją.

Tai taip pat svarbu.

Įprastuose susirinkimuose žmonės dažnai kalba „puokštėmis“. Viename pasisakyme būna problema, prisiminimas, kaltinimas, pasiūlymas, abejonė, asmeninė istorija ir dar trys šalutinės mintys.

Tokį pasisakymą sunku vertinti.

Kas tiksliai siūloma?
Kuri dalis svarbiausia?
Ar pritariame minčiai, ar tik žmogaus emocijai?
Ar atmetame pasiūlymą, ar tik toną?

Viena aiški idėja leidžia ją vertinti tiksliau.

Pavyzdžiui, vietoje:

„Mokykloje viskas blogai, vaikai pavargę, mokytojai irgi pavargę, tėvai nesidomi, programos per sunkios, o dar telefonai viską sugadino“,

kolektyvinio intelekto aplinkoje geriau pateikti vieną mintį:

„7–9 klasių mokinių motyvaciją labiausiai mažina tai, kad mokymosi turinys per retai susiejamas su realiomis jų gyvenimo situacijomis.“

Tokią idėją jau galima vertinti.

Ji aiški.

Galima jai pritarti.

Galima nepritarti.

Galima matyti, ar ji rezonuoja su kitų dalyvių patirtimi.

Kolektyvinis intelektas nemėgsta minčių rūko.
Jis prašo vienos aiškios minties, kurią galima išbandyti bendrame lauke.

Vertinimas: ne „patinka“, o „kiek ši idėja stipri“

Kolektyvinio intelekto aplinkoje vertinimas neturi būti paprastas „patinka“ arba „nepatinka“.

Nes sprendimų paieškoje tai per silpna.

Žmogui gali nepatikti idėja, bet ji gali būti teisinga.

Gali patikti idėja, bet ji gali būti paviršutiniška.

Gali būti nemaloni idėja, kuri atskleidžia realią problemą.

Gali būti labai maloni idėja, kuri nieko neišsprendžia.

Pavyzdžiui, ligoninėje klausiama:

Kas labiausiai padėtų sumažinti pacientų eiles?

Viena idėja: „Priimti daugiau gydytojų.“

Ji skamba gerai.

Kita idėja: „Pirmiausia reikia peržiūrėti registracijos sistemą, nes dalis gydytojų laiko prarandama dėl neteisingai paskirstytų vizitų.“

Ji mažiau emocinga, bet galbūt daug tikslesnė.

Trečia idėja: „Pacientų srautą reikia skaidyti pagal problemos sudėtingumą, kad paprasti atvejai neužimtų specialistų laiko.“

Ji gali būti nepatogi, bet svarbi.

Vertinant reikia klausti ne tik: ar man patinka?

Reikia klausti:

Ar ši idėja padeda suprasti problemą?
Ar ji siūlo realų svertą?
Ar ji gali sumažinti žalą?
Ar ji kuria didesnę bendrą naudą?
Ar ji veiktų praktiškai?
Ar ji atliepia kolektyvinę išmintį?

Tokiu būdu vertinimas tampa ne emocine reakcija, o sprendimo kokybės matavimu.

Reitingai, vieningumas, poliarizacija, rezonansas

Kai daug dalyvių pateikia ir vertina idėjas, sistema pradeda matyti daugiau, negu matytų paprastas žmogus susirinkime.

Ji gali parodyti, kurios idėjos įvertintos aukščiausiai.

Tai reitingas.

Ji gali parodyti, ar dalyviai dėl idėjos sutaria.

Tai vieningumas.

Ji gali parodyti, ar idėja skaldo dalyvius į skirtingas vertinimo grupes.

Tai poliarizacija.

Ji gali parodyti, ar tam tikra idėja arba tam tikras vertinimas atliepia bendrą kolektyvinės išminties lauką.

Tai rezonansas.

Pavyzdžiui, mokykloje idėja „uždrausti telefonus“ gali gauti aukštą vidutinį vertinimą, bet kartu sukelti didelę poliarizaciją. Dalis dalyvių ją vertina labai gerai, dalis labai blogai. Tai signalas, kad čia slypi neišspręsta įtampa.

Gal reikia klausti ne „drausti ar nedrausti“, o:

Kokiomis sąlygomis telefonai trukdo mokymuisi, o kokiomis gali būti naudingi?

Štai tada poliarizacija tampa ne problema, o naujo, tikslesnio klausimo pradžia.

Kolektyvinis intelektas ne tik renka atsakymus.
Jis padeda pamatyti, kada dar neradome tinkamo klausimo.

 

Kai sistema parodo, kad reikia naujo projekto

Kartais vienas kolektyvinio intelekto projektas neišsprendžia visko.

Ir tai normalu.

Jeigu klausimas sudėtingas, pirmasis etapas gali parodyti, kad problema turi kelis sluoksnius.

Tarkime, miestelis klausia:

Kaip sumažinti jaunų žmonių išvykimą?

Po pirmojo projekto paaiškėja, kad idėjos susitelkia į kelias kryptis:

darbo vietos;
būstas;
kultūra;
transportas;
jaunų šeimų palaikymas;
vietos tapatybė;
orumo jausmas.

Tai jau daug.

Bet gal vienas rezultatas nepakankamas.

Tada galima kurti naujus projektus.

Vienas projektas apie būstą.
Kitas apie darbą.
Trečias apie jaunų žmonių dalyvavimą miesto gyvenime.
Ketvirtas apie tai, kodėl jie nesijaučia reikalingi.

Kolektyvinis intelektas veikia ne kaip vienkartinis balsavimas.

Jis veikia kaip gyvas problemos išskleidimas.

Kiekvienas rezultatas gali tapti nauju klausimu.

Kiekvienas nesutarimas gali tapti atskira užduotimi.

Kiekviena stipri idėja gali tapti įgyvendinimo planu.

Tai jau ne vien sprendimo priėmimas.

Tai sprendyba.

 

Kodėl tai nėra lėtas procesas

Gali atrodyti, kad toks mechanizmas ilgas.

Reikia skaityti idėjas po vieną.
Vertinti.
Formuluoti savo mintį.
Laukti kitų vertinimų.
Analizuoti rezultatus.

Bet palyginkime su įprastu keliu.

Kiek laiko užtrunka prastas susirinkimas?
Kiek laiko kainuoja nesusipratimai?
Kiek mėnesių prarandama dėl neaiškios strategijos?
Kiek metų sugaištama įgyvendinant blogą sprendimą?
Kiek kainuoja klaida, kurią žmonės matė iš anksto, bet niekas jų neišgirdo?

Kartais greitas sprendimas yra tik greitai padaryta klaida.

Kolektyvinis intelektas gali atrodyti lėtesnis pirmą valandą.

Bet jis gali sutaupyti mėnesius ar metus, nes greičiau išryškina tikrą problemą, stipriausias idėjas ir pavojingas akląsias zonas.

Tai panašu į gydytojo diagnozę.

Blogas gydytojas gali per minutę pasakyti: „Išgerkite vaistų.“

Geras gydytojas pirmiausia paklausia, apžiūri, išklauso, įvertina tyrimus ir tik tada skiria gydymą.

Pirmasis atrodo greitesnis.

Antrasis dažniau išgelbsti.

 

Kolektyvinio intelekto mechanizmas trumpai

Jeigu visą procesą reikėtų nusakyti labai paprastai, jis atrodytų taip:

Pirma, suformuluojama aiški užduotis.

Antra, dalyviai patenka į vieną interaktyvią aplinką.

Trečia, jie veikia anonimiškai, bet apskaitomai.

Ketvirta, jie mato idėjas po vieną, chronologiškai.

Penkta, prieš pateikdami savo idėją, jie įvertina ankstesnes.

Šešta, jei turi ką naujo pridėti, pateikia vieną aiškią, nesikartojančią ir originalią savo idėją.

Septinta, vėlesni dalyviai ją taip pat įvertina.

Aštunta, sistema apskaičiuoja reitingus, vieningumą, poliarizaciją ir rezonansą.

Devinta, rezultatai parodo ne tik stipriausias idėjas, bet ir vietas, kur reikia naujų klausimų.

Dešimta, procesas gali būti tęsiamas, tikslinamas ir verčiamas į įgyvendinimą.

Tai paprasta.

Bet paprasti mechanizmai kartais keičia daugiausia.

Ratas yra paprastas.
Abėcėlė paprasta.
Skaičiai paprasti.
Balsas paprastas.
Tačiau tinkamai sujungti jie pakeičia civilizaciją.

Kolektyvinio intelekto mechanizmas taip pat paprastas savo paviršiumi.

Bet jo pasekmės gali būti labai gilios.

 

Visuomenė, kuri mokosi mąstyti kartu

Kolektyvinis intelektas nėra dar viena apklausa.

Ne komentarų srautas.

Ne susirinkimo perrašymas į internetą.

Ne balsavimas su gražesne sąsaja.

Tai būdas išskaidytas žmonių patirtis, įžvalgas ir kompetencijas paversti bendru sprendimo lauku.

Jis leidžia idėjoms susitikti.

Leidžia dalyviams pirmiausia klausytis.

Leidžia kiekvienai minčiai trumpam atsistoti vienai scenoje.

Leidžia matyti ne tik tai, kas populiaru, bet ir tai, kas rezonuoja su kolektyvine išmintimi.

Leidžia nesutarimą paversti nauju klausimu.

Leidžia visuomenei ne tik kalbėti, bet ir mokytis iš savo pačios mąstymo.

Sudėtingame pasaulyje tai tampa vis svarbiau.

Nes visuomenė, kuri neturi mechanizmo mąstyti kartu, yra pasmerkta kartoti tą patį seną susirinkimą: daug kalbų, daug emocijų, daug nuovargio ir mažai tikro sprendimo.

Kolektyvinis intelektas siūlo kitą kelią.

Ne tylą.

Ne komandą.

Ne triukšmą.

O struktūruotą bendro mąstymo procesą.

Kai mintys išmoksta susitikti, visuomenė pradeda mąstyti.

Kitame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip kolektyvinis intelektas išlaisvina kompetenciją: kodėl pareigos, diplomas ir reputacija gali būti svarbūs, bet neturi tapti vieninteliais vartais, per kuriuos į bendrą sprendybą patenka vertingos idėjos.