Įsivaizduokime miestelį, kuriame kiekvieną pavasarį užliejama ta pati gatvė.

Po stipresnio lietaus vanduo apsemia kiemus, gyventojai negali privažiuoti prie namų, o ugniagesiams tenka pumpuoti vandenį. Savivaldybė kasmet išvalo griovius, atveža žvyro, palygina kelkraščius ir sutvarko pažeistą asfaltą.

Darbai kainuoja.

Po metų gatvė vėl užliejama.

Vėl valomi grioviai.

Vėl pilamas žvyras.

Vėl taisomas asfaltas.

Iš pirmo žvilgsnio savivaldybė dirba. Žmonės atvyksta, technika važiuoja, sąskaitos apmokamos, darbų atlikimo aktai pasirašomi.

Tačiau vienas vietos gyventojas sako:

„Vanduo čia kaupiasi ne todėl, kad grioviai neišvalyti. Už kelių šimtų metrų po keliu esanti pralaida per siaura. Kol jos nepakeisime, kasmet taisysime tas pačias pasekmes.“

Galbūt jis teisus.

Galbūt ne.

Tačiau jeigu jo pastebėjimas nebus patikrintas, savivaldybė ir toliau gali sąžiningai finansuoti problemą, užuot ją išsprendusi.

Čia atsiskleidžia paprasta, bet dažnai nepastebima taisyklė:

Pinigų trūkumas nėra vienintelė skurdo priežastis.
Visuomenė skursta ir tada, kai priima sprendimus, kurie nuolat atkuria tas pačias išlaidas.

Geresnis sprendimas ne visada reikalauja daugiau pinigų.

Kartais jis leidžia nustoti leisti pinigus tam pačiam gedimui.

Todėl visuomenės turtas priklauso ne tik nuo to, kiek ji uždirba, pagamina ar gauna investicijų. Jis priklauso ir nuo to, kaip tiksliai visuomenė supranta savo problemas, kaip suranda jų priežastis ir kaip pasirenka veiksmus, kurie iš tikrųjų keičia padėtį.

Kitaip tariant, visuomenės gerovę kuria ne vien ištekliai.

Ją kuria sprendimų kokybė.

Turtas kuriamas dar prieš pradedant darbą

Kai kalbame apie ekonomikos augimą, paprastai galvojame apie gamyklas, technologijas, investicijas, eksportą, darbo našumą ir naujas darbo vietas.

Visa tai svarbu.

Tačiau prieš pastatant gamyklą reikia nuspręsti, ką statyti.

Prieš perkant technologiją reikia nuspręsti, kokią problemą ji spręs.

Prieš tiesiant kelią reikia nuspręsti, kur jis turi eiti.

Prieš reformuojant mokyklą reikia suprasti, kas joje neveikia.

Prieš skiriant finansavimą reikia nuspręsti, kam jis sukurs didžiausią vertę.

Kiekvienas ekonominis veiksmas prasideda nuo sprendimo.

Jeigu sprendimas geras, pinigai tampa priemone vertei kurti.

Jeigu sprendimas blogas, pinigai tampa priemone klaidai padidinti.

Pavyzdžiui, savivaldybė gali gauti kelis milijonus eurų naujam sporto kompleksui. Pastatas pastatomas laiku, rangovas įvykdo sutartį, juostelė perkerpama, žiniasklaida paskelbia apie investiciją.

Tačiau po dvejų metų paaiškėja, kad komplekso išlaikymas labai brangus, lankytojų mažai, viešasis transportas iki jo nevažiuoja, o mokyklos negali juo naudotis tinkamu laiku.

Ar pinigai buvo investuoti?

Taip.

Ar buvo sukurtas turtas?

Nebūtinai.

Pastatas yra.

Tačiau jeigu jo išlaikymas kasmet reikalauja vis daugiau lėšų, o visuomenei sukuriama vertė maža, investicija gali tapti ilgalaike prievole.

Kitu atveju ta pati savivaldybė galėtų atnaujinti kelias esamas sporto sales, suderinti jų naudojimą su mokyklomis, įrengti lauko aikšteles gyvenamuosiuose rajonuose ir sukurti bendrą rezervavimo sistemą.

Toks sprendimas gali atrodyti ne toks įspūdingas.

Nebus vieno didelio pastato.

Nebus tokios gražios juostelės.

Tačiau daugiau žmonių galės sportuoti, infrastruktūra bus arčiau jų namų, o išlaikymo išlaidos gali būti mažesnės.

Investicijos dydis dar neparodo sukurtos vertės.
Vertę parodo tai, kokią problemą investicija išsprendė.

Blogas sprendimas kainuoja daugiau negu jo sąskaita

Blogų sprendimų kainą dažnai vertiname per siaurai.

Jeigu nupirkta netinkama informacinė sistema kainavo 200 000 eurų, atrodo, kad nuostolis yra 200 000 eurų.

Tačiau tikroji kaina gali būti daug didesnė.

Darbuotojai kasdien gaišta laiką.

Gyventojai pildo nesuprantamas formas.

Klaidoms taisyti samdomi papildomi žmonės.

Duomenys perkeliami rankomis.

Kuriamos laikinos lentelės.

Didėja nepasitenkinimas.

Mažėja pasitikėjimas institucija.

Po kelerių metų perkama kita sistema, o senus duomenis dar reikia perkelti į naująją.

Pradinis pirkimas buvo tik pirmoji klaidos sąskaita.

Panašiai nutinka ir versle.

Įmonė nusprendžia taupyti pirkdama pigesnę pakuotę. Viena pakuotė kainuoja keliais centais mažiau. Skaičiuoklėje matomas aiškus sutaupymas.

Tačiau pakuotė dažniau plyšta.

Dalis prekių sugadinama.

Klientai jas grąžina.

Aptarnavimo darbuotojai aiškinasi skundus.

Kurjeriai važiuoja dar kartą.

Internete atsiranda blogų atsiliepimų.

Įmonė sutaupė pirkdama pakuotę, bet prarado daugiau tvarkydama taupymo pasekmes.

Arba ligoninė, norėdama sumažinti išlaidas, vakare palieka mažiau registratūros darbuotojų. Darbo užmokesčio eilutėje sutaupoma.

Tačiau pacientai ilgiau laukia, slaugytojams tenka atlikti dalį administracinio darbo, gydytojai vėliau gauna informaciją, o klaidų tikimybė padidėja.

Viename skyriuje išlaidos sumažėjo.

Visoje sistemoje jos galėjo išaugti.

Blogas sprendimas retai kainuoja tik tiek, kiek už jį sumokėta.
Jis dar kainuoja laiką, taisymą, prarastas galimybes ir pasitikėjimą.

Pigiausias sprendimas nebūtinai yra taupiausias

Įsivaizduokime mokyklą, kuriai reikia pakeisti langus.

Vienas pasiūlymas pigesnis.

Kitas brangesnis, bet langai geriau izoliuoja šilumą, ilgiau tarnauja ir juos lengviau prižiūrėti.

Jeigu sprendžiama tik pagal šiandienos kainą, laimi pigiausias pasiūlymas.

Tačiau po penkerių metų gali paaiškėti, kad pro pigesnius langus prarandama daugiau šilumos, dažniau genda jų mechanizmai, o dalį langų jau reikia keisti.

Tai, kas pirkimo dieną atrodė kaip taupymas, per visą naudojimo laikotarpį tapo brangesniu pasirinkimu.

Tą patį matome buityje.

Žmogus gali pirkti pačius pigiausius batus ir kasmet juos keisti. Kitas nusiperka brangesnius, bet nešioja penkerius metus.

Pirmasis kiekvieną kartą išleidžia mažiau.

Tačiau per penkerius metus gali išleisti daugiau.

Panašiai ūkininkas gali taupyti dirvožemio tyrimams ir tręšti pagal įprotį. Vienais metais tai atrodo paprasčiau. Tačiau trąšos patenka ten, kur jų nereikia, derlius negerėja, o dirvožemio būklė blogėja.

Kitas ūkininkas pirmiausia išsiaiškina, ko iš tikrųjų trūksta skirtinguose laukuose. Jis gali investuoti į tyrimus, bet vėliau tiksliau naudoja trąšas, mažina išlaidas ir saugo dirvožemį.

Taupymas ir mažiausia kaina nėra tas pats.

Tikrasis taupymas vertina visą sprendimo poveikį:

• kiek kainuos įsigijimas;
• kiek kainuos naudojimas;
• kiek kainuos priežiūra;
• kokią žalą gali sukelti gedimas;
• kiek laiko sprendimas veiks;
• ką reikės paaukoti pasirinkus būtent jį;
• ar jis šalina priežastį, ar tik laikinai paslepia pasekmę.

Geras sprendimas gali būti brangesnis šiandien, bet daug pigesnis per visą savo gyvenimą.

Klaida, kartojama tūkstantį kartų

Kartais blogas sprendimas vienam žmogui kainuoja kelias minutes.

Todėl jis atrodo menkas.

Tačiau jeigu tas pats sprendimas paliečia tūkstančius žmonių, maža klaida tampa didžiuliu nuostoliu.

Tarkime, valstybės institucijos elektroninėje sistemoje žmogus turi du kartus įvesti tuos pačius duomenis. Tam sugaišta penkias minutes.

Atrodytų, smulkmena.

Bet jeigu per metus sistemą naudoja 300 000 žmonių, prarandama 1,5 milijono minučių, arba 25 000 valandų.

Tai daugiau kaip dvylika žmogaus darbo metų.

Pridėkime laiką, kurį sugaišta darbuotojai aiškindami, kodėl duomenis reikia įvesti dar kartą. Pridėkime klaidas, skambučius, nepabaigtas paraiškas ir žmones, kurie dėl sudėtingos sistemos apskritai atsisako paslaugos.

Penkių minučių nepatogumas jau nėra smulkmena.

Jis tampa nacionalinio masto laiko švaistymu.

Kitas pavyzdys – blogai sureguliuotas šviesoforas.

Vienas vairuotojas kasdien be reikalo laukia papildomą minutę. Tai neatrodo reikšminga.

Tačiau jeigu per sankryžą kasdien važiuoja 20 000 automobilių, susidaro tūkstančiai prarastų valandų, papildomai deginami degalai, didėja tarša ir žmonių įtampa.

Dar vienas pavyzdys – mokyklose naudojama neaiški elektroninė forma.

Vienas mokytojas jai sugaišta tik dešimčia minučių daugiau.

Bet jeigu tą patį daro tūkstančiai mokytojų kiekvieną savaitę, iš švietimo atimamos valandos, kurios galėjo būti skirtos pasirengti pamokoms ar padėti vaikams.

Maža sisteminė klaida gali būti brangesnė už didelę vienkartinę klaidą, nes ji tyliai kartojama tūkstančius kartų.

Todėl protinga visuomenė ieško ne tik didelių skandalų.

Ji ieško ir mažų, nuolat besikartojančių nuostolių.

Geras sprendimas taip pat dauginasi

Tas pats dauginimosi principas veikia ir priešinga kryptimi.

Mažas geras sprendimas, kartojamas daug kartų, gali sukurti labai didelę vertę.

Poliklinika pastebi, kad dalis pacientų neatvyksta į vizitus, nes juos pamiršta. Įvedama paprasta priminimo žinutė, kurioje žmogus gali vienu paspaudimu vizitą patvirtinti arba jo atsisakyti.

Vienos žinutės vertė maža.

Tačiau jeigu dėl jos kasdien atsilaisvina keliolika vizitų ir juos gauna kiti pacientai, per metus sutaupoma tūkstančiai gydytojų darbo valandų.

Mokykla pastebi, kad vaikai per pirmą pamoką būna pavargę. Užuot skelbusi dar vieną kovos su nedrausmingumu programą, ji kartu su mokytojais, mokiniais ir tėvais išnagrinėja dienotvarkę. Paaiškėja, kad daliai vaikų rytinis autobusas atvyksta gerokai per anksti.

Pakoregavus maršrutą, vaikams nereikia pusvalandį laukti mokyklos koridoriuje.

Sprendimas nedidelis.

Tačiau pagerėja dėmesys, sumažėja konfliktų ir pirmųjų pamokų vėlavimų.

Gamybos įmonėje darbuotojas pasiūlo dažniausiai naudojamus įrankius perkelti arčiau darbo vietos. Kiekvienam veiksmui sutaupomos tik kelios sekundės.

Tačiau veiksmas kartojamas šimtus kartų per dieną.

Per metus sutaupoma daug darbo valandų, sumažėja nuovargis ir klaidų.

Daugiabučio gyventojai pastebi, kad šiluma name paskirstoma netolygiai. Vienuose butuose žmonės atidaro langus, kituose šąla. Užuot iš karto keitę visą šildymo sistemą, jie pirmiausia subalansuoja ją ir sutvarko kelis neveikiančius reguliatorius.

Investicija nedidelė.

Tačiau šilumos suvartojimas sumažėja kiekvieną mėnesį ir daug metų.

Tai yra gero sprendimo ekonomika.

Jis ne tik kartą sukuria naudą.

Jis gali kurti ją kiekvieną dieną.

Didžiausi nuostoliai kartais nematomi

Lengviausia pamatyti išleistus pinigus.

Sunkiau pamatyti tai, ko dėl blogo sprendimo neatsirado.

Jeigu įmonė sukūrė produktą, kurio niekam nereikia, matome kūrimo išlaidas.

Tačiau nematome produkto, kurį ta pati komanda tuo metu galėjo sukurti.

Jeigu miestas pastatė beveik nenaudojamą objektą, matome jo kainą.

Tačiau nematome vaikų darželio, pėsčiųjų tako, bibliotekos ar viešojo transporto maršruto, kuriems pinigų nebeliko.

Jeigu universitetas metų metus nekeičia pasenusios studijų programos, sunku apskaičiuoti, kiek gabių jaunų žmonių pasirinko studijuoti kitur ir nebegrįžo.

Jeigu valstybė sudėtingomis taisyklėmis atbaido smulkų verslą, niekur neatsiranda lentelė su įmonėmis, kurios galėjo būti įkurtos, bet nebuvo.

Tai – prarastų galimybių kaina.

Pavyzdžiui, miestelis svarsto, kaip atgaivinti centrinę aikštę. Nusprendžiama pakeisti grindinį ir pastatyti naujus suoliukus. Aikštė tampa gražesnė, tačiau žmonių joje beveik nepadaugėja.

Kodėl?

Vietos verslininkai žinojo, kad pagrindinė problema buvo ne grindinys. Aikštėje trūko veiklos, pavėsio vasarą, patogaus priėjimo šeimoms ir prieinamų patalpų smulkioms kavinėms.

Pinigai nebuvo visiškai iššvaistyti – aikštė tikrai pagražėjo.

Tačiau buvo praleista galimybė sukurti gyvą miesto centrą.

Sprendimo kokybę rodo ne tik tai, ką gavome.
Ją rodo ir tai, ko nebegalėjome sukurti pasirinkę būtent šį kelią.

Kodėl daugiau ekspertų dar negarantuoja geresnio sprendimo

Atrodytų, kad tereikia prie vieno stalo pasodinti daugiau ekspertų.

Tačiau net labai kompetentingi žmonės gali matyti skirtingas problemos dalis.

Transporto specialistas gali siūlyti tiesti naują kelią.

Aplinkosaugos specialistas gali perspėti, kad dėl jo didės tarša.

Verslininkas gali sakyti, kad kelias būtinas prekėms pristatyti.

Gyventojas gali pastebėti, kad problema kyla tik ryte ir vakare.

Autobuso vairuotojas gali žinoti, kad dalis spūsčių atsiranda dėl netinkamai įrengtos stotelės.

Mokyklos direktorė gali paaiškinti, kad didžiausias srautas susidaro tėvams vienu metu atvežant vaikus.

Kiekvienas gali būti teisus savo matomoje dalyje.

Bet nė vienas atskirai nemato visos sistemos.

Įprastame posėdyje dažnai laimi ne labiausiai integruojantis sprendimas, o stipriausia institucija, aukščiausias pareigas einantis žmogus, didžiausią biudžetą valdantis skyrius arba geriausiai savo interesą ginanti grupė.

Todėl prie vieno stalo susodinti skirtingus žmones dar nepakanka.

Reikia architektūros, kuri padėtų jų žinias sujungti.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje dalyvis, prieš pateikdamas savo idėją, vertina anksčiau pateiktas idėjas. Jeigu jis turi ką naujo pridėti, pateikia vieną aiškią, nesikartojančią mintį.

Taip dalyvis nėra skatinamas tik pakartoti savo poziciją.

Jis pirmiausia turi pamatyti, ką jau pasiūlė kiti.

Idėjos teikiamos anonimiškai, todėl ministro, profesoriaus, įmonės vadovo ir vietos gyventojo mintys pradžioje patenka į tą patį vertinimo lauką.

Tai nereiškia, kad visi vienodai kompetentingi.

Tai reiškia, kad kompetencija turi atsiskleisti per indėlį, o ne būti iš anksto nustatyta pagal pareigas.

Vienas dalyvis gali geriausiai suprasti technines galimybes.

Kitas – žmonių elgesį.

Trečias – finansines pasekmes.

Ketvirtas – šalutinį poveikį, apie kurį kiti nepagalvojo.

Penktas gali nepasiūlyti originalios idėjos, bet labai tiksliai atpažinti stipriausius kitų pasiūlymus.

Kai šios kompetencijos susijungia, atsiranda galimybė priimti sprendimą, kurio nė vienas dalyvis nebūtų sukūręs vienas.

Nuo „ką padarysime?“ prie „ką pakeisime?“

Blogas planavimas dažnai prasideda nuo veiklos.

Pastatysime.

Nupirksime.

Surengsime.

Apmokysime.

Sukursime programą.

Įdiegsime sistemą.

Tačiau veikla dar nėra rezultatas.

Galima surengti dvidešimt mokymų ir nieko nepakeisti.

Galima nupirkti šimtą kompiuterių, kurių niekas tinkamai nenaudos.

Galima sukurti mobiliąją programėlę, kurios žmonėms nereikia.

Galima pastatyti dviračių taką, kuris nutrūksta pavojingiausioje vietoje.

Galima išleisti informacinę brošiūrą, kurios niekas neperskaitys.

Todėl pirmasis klausimas turėtų būti ne „Ką darysime?“, o „Kokią išmatuojamą padėtį norime pakeisti?“

Ne „gerinsime viešąjį transportą“, o:

„Per dvejus metus norime nuo 12 iki 20 procentų padidinti gyventojų, kurie į miesto centrą vyksta viešuoju transportu, dalį.“

Ne „stiprinsime mokinių motyvaciją“, o:

„Per mokslo metus norime perpus sumažinti be pateisinamos priežasties praleistų pamokų skaičių.“

Ne „gerinsime klientų aptarnavimą“, o:

„Per šešis mėnesius norime sutrumpinti vidutinį problemos išsprendimo laiką nuo keturių dienų iki vienos.“

Tada galima klausti:

Kas dabar trukdo pasiekti šį rezultatą?

Kokius veiksnius galime paveikti?

Kur yra stipriausias poveikio taškas?

Kaip suprasime, ar sprendimas veikia?

Kokias nepageidaujamas pasekmes jis gali sukelti?

Toks požiūris keičia sprendimo logiką.

Veikla tampa ne tikslu, o tikrinama priemone.

Protinga visuomenė neskaičiuoja vien to, kiek veiklų atliko.
Ji stebi, ar pasikeitė tai, dėl ko tos veiklos buvo pradėtos.

Sprendimas turi mokėti taisytis

Net gerai apgalvotas sprendimas gali neveikti taip, kaip tikėtasi.

Žmonių elgesys keičiasi.

Technologijos keičiasi.

Keičiasi kainos, aplinka ir poreikiai.

Atsiranda nenumatytų pasekmių.

Todėl geras sprendimas nėra tas, kuris niekada neklysta.

Geras sprendimas yra tas, kuris leidžia klaidą laiku pastebėti ir ištaisyti.

Mieste įrengiama nauja žiedinė sankryža. Modeliai rodo, kad eismas turėtų pagreitėti. Tačiau pradėjus ją naudoti paaiškėja, kad rytais vienoje įvažoje susidaro dar didesnė spūstis.

Bloga sistema gina ankstesnį sprendimą:

„Projektas įgyvendintas pagal reikalavimus.“

Gera sistema klausia:

„Ko neįvertinome ir ką galime pakeisti?“

Mokykla įveda naują atsiskaitymų tvarką, siekdama paskatinti mokinius mokytis nuosekliau. Po kelių mėnesių pastebima, kad kontrolinių darbų padaugėjo tiek, jog vaikai patiria dar daugiau įtampos.

Bloga sistema kaltina mokinius, kad šie nesugeba prisitaikyti.

Gera sistema peržiūri sprendimą.

Įmonė pradeda naudoti automatinį klientų aptarnavimo pokalbių robotą. Paprastų užklausų laikas sutrumpėja, bet sudėtingų problemų turintys klientai nebegali pasiekti žmogaus.

Bloga sistema džiaugiasi, kad automatizuotų pokalbių dalis išaugo.

Gera sistema pastebi, kad sumažėjo ne tik darbo krūvis, bet ir dalies klientų pasitikėjimas.

Kolektyvinis intelektas reikalingas ne vien pradiniam sprendimui surasti.

Jis gali padėti nuolat vertinti, kas pasikeitė, kokios naujos problemos atsirado ir kaip reikia koreguoti pasirinktą kryptį.

Tai reiškia, kad sprendimas nėra akmenyje iškaltas įsakymas.

Jis yra visuomenės mokymosi ciklo dalis.

Kolektyvinis intelektas nėra stebuklingas taupymo aparatas

Būtų klaida žadėti, kad kolektyvinis intelektas visada suras tobulą sprendimą.

Tokių sistemų nėra.

Dalyviai gali neturėti pakankamai informacijos.

Problema gali būti netiksliai suformuluota.

Svarbi grupė gali likti neįtraukta.

Gali būti neįvertintos teisinės, etinės ar technologinės ribos.

Net stipriausia idėja gali susidurti su aplinkybėmis, kurių iš anksto nebuvo įmanoma numatyti.

Tačiau kolektyvinio intelekto paskirtis nėra panaikinti neapibrėžtumą.

Jo paskirtis – neleisti vieno žmogaus, vienos institucijos ar vienos profesinės grupės ribotam matymui tapti visos sistemos aklumu.

Jeigu sprendimą priima vienas žmogus, jo nepastebėta klaida gali tapti visų klaida.

Jeigu sprendimų paieškoje struktūruotai sąveikauja daug skirtingą kompetenciją turinčių žmonių, didėja tikimybė, kad kažkas pastebės silpną vietą.

Vienas paklaus, kiek sprendimas kainuos.

Kitas – kas jį įgyvendins.

Trečias – kaip jis paveiks silpniausius.

Ketvirtas – ar žmonės iš tikrųjų juo naudosis.

Penktas – kokią naują problemą jis gali sukelti.

Šeštas – ar yra paprastesnis būdas pasiekti tą patį rezultatą.

Kolektyvinis intelektas negali garantuoti, kad klaidų nebus.

Tačiau jis gali padėti jas pamatyti anksčiau, kol jos dar netapo brangios.

Protingas turtėjimas prasideda nuo nepadarytos klaidos

Ekonominė sėkmė dažnai vaizduojama kaip vis didesnis veiklos mastas.

Daugiau statybų.

Daugiau projektų.

Daugiau programų.

Daugiau investicijų.

Daugiau technologijų.

Tačiau kartais didžiausia vertė sukuriama ko nors nepadarius.

Nenupirkus sistemos, kurios nereikia.

Nepastačius pastato netinkamoje vietoje.

Nepradėjus reformos, kurios problema nebuvo aiškiai apibrėžta.

Neįvedus taisyklės, kuri tūkstančiams žmonių sukurtų papildomą biurokratiją.

Neuždarius mokyklos, kol neišnagrinėtos visos pasekmės bendruomenei.

Neišleidus milijonų simptomui, kai už mažesnę sumą galima pašalinti priežastį.

Tokios santaupos nematomos.

Nėra pastato, prie kurio būtų galima nusifotografuoti.

Nėra juostelės, kurią būtų galima perkirpti.

Nėra didelio projekto, kurį būtų galima įrašyti į ataskaitą.

Tačiau visuomenėje lieka pinigai, laikas, žmonių energija ir galimybė juos panaudoti prasmingiau.

Tai nėra neveiklumas.

Tai – sprendimų branda.

Turtinga visuomenė nėra ta, kuri gali sau leisti daug klaidų.
Turtinga visuomenė yra ta, kuri išmoksta jų nebegaminti sistemiškai.

Sprendimų kokybė yra nematoma infrastruktūra

Šalis gali turėti kelius, elektros tinklus, ligonines, universitetus ir duomenų centrus.

Tačiau jai reikia ir kitos infrastruktūros – gebėjimo priimti gerus bendrus sprendimus.

Be jos kelias gali būti nutiestas ne ten.

Ligoninė gali gydyti pasekmes, bet nematyti pacientų srautą kuriančių priežasčių.

Universitetas gali rengti specialistus profesijoms, kurios jau nyksta.

Duomenų centras gali efektyviai apdoroti duomenis, kurių niekam nereikia.

Technologija gali greitai įvykdyti blogą sprendimą.

Pinigai gali padidinti neteisingai pasirinkto veiksmo mastą.

Todėl sprendimų architektūra yra tokia pat svarbi kaip fizinė ar skaitmeninė infrastruktūra.

Jos kokybės nematome, kol ji veikia.

Tačiau pajuntame jos trūkumą, kai metai iš metų sprendžiamos tos pačios problemos, reformos keičia viena kitą, projektai baigiasi nepasiekę rezultato, o žmonės praranda pasitikėjimą.

Kolektyvinis intelektas suteikia galimybę šią infrastruktūrą kurti.

Jis leidžia iškelti paslėptą kompetenciją.

Atskirti idėją nuo pavardės.

Įvertinti ne tik pasiūlymus, bet ir gebėjimą atpažinti stiprias kitų idėjas.

Sujungti ekspertinį žinojimą su praktine patirtimi.

Tikslinti problemą prieš išleidžiant pinigus jos sprendimui.

Stebėti pasekmes ir koreguoti kryptį.

Taip visuomenė pradeda turtėti ne vien kaupdama daugiau išteklių, bet ir mažiau jų prarasdama.

Visuomenė, kuri išmoksta finansuoti savo klaidų

Valstybės ekonominė ateitis priklauso ne tik nuo to, kiek kapitalo ji pritrauks.

Ji priklauso nuo to, ką su tuo kapitalu nuspręs padaryti.

Galima gauti milijardus ir išsklaidyti juos daugybėje tarpusavyje nesusijusių projektų.

Galima įsigyti pažangiausias technologijas ir jomis automatizuoti pasenusius procesus.

Galima skirti daugiau pinigų švietimui, bet nekeisti to, kas trukdo vaikams mokytis.

Galima didinti sveikatos apsaugos finansavimą, bet palikti tas pačias pacientų srautų, prevencijos ir atsakomybės problemas.

Galima tiesti daugiau kelių, bet nesuprasti, kodėl žmonėms tenka važiuoti vis toliau.

Daugiau pinigų nekompensuoja gebėjimo spręsti stokos.

Kartais jie tik leidžia tą patį blogą sprendimą įgyvendinti didesniu mastu.

Todėl ilgalaikė visuomenės gerovė prasideda ne nuo klausimo:

„Kur gauti daugiau pinigų?“

Ji prasideda nuo ankstesnio klausimo:

„Kaip užtikrinti, kad turimais ir būsimais pinigais spręstume tikras problemas?“

Atsakymas negali priklausyti vienam vadovui, vienai ministerijai, vienai ekspertų grupei ar vienai politinei kadencijai.

Sudėtingoje visuomenėje žinojimas yra išsisklaidęs.

Vieni žmonės mato problemos priežastis.

Kiti – jos pasekmes.

Treti – galimus sprendimus.

Ketvirti – jų pavojus.

Penkti geba atpažinti, kurios idėjos iš tiesų sujungia skirtingas perspektyvas.

Kolektyvinis intelektas leidžia šiam išsibarsčiusiam žinojimui tapti bendra sprendimo galia.

Tada visuomenė ima turtėti ne tik todėl, kad daugiau sukuria.

Ji turtėja todėl, kad mažiau griauna, mažiau kartoja klaidas, anksčiau pastebi akląsias zonas ir geriau panaudoja tai, ką jau turi.

Pinigai yra visuomenės sukaupta galimybė veikti.

Tačiau tik sprendimų kokybė lemia, ar ši galimybė taps nauja verte, ar dar viena brangiai finansuojama problema.

Didžiausias visuomenės turtas nėra tai, kiek ji turi.
Didžiausias jos turtas – gebėjimas kartu nuspręsti, ką su tuo, ką turi, verta daryti.