Nuotraukoje J.B. Gattini – Baravykienė su Petro Miščenko, JT Radio prodiuseriu iš Ukrainos

Rytoj, 2026 m. rugsėjo 22 dieną, Niujorke prasidės 81-osios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos bendrieji debatai. Pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovai vėl susirinks JT būstinėje kalbėti apie taiką, saugumą, vystymąsi ir daugybę tarpusavyje susijusių problemų, o šių metų tema — „Atkurti pasitikėjimą, valdyti pokyčius: Jungtinės Tautos, veikiančios visų labui“ — man pasirodė ypač įdomi. Debatai vyks rugsėjo 22–26 dienomis ir baigsis rugsėjo 28-ąją.

Žodžiai „Jungtinės Tautos, veikiančios visų labui“ privertė mane prisiminti savo pačios patirtį Jungtinėse Tautose daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus.

1999 metais studijavau politikos mokslų magistrantūroje Long Ailendo universiteto C. W. Post universiteto miestelyje Niujorke, ir atėjo metas pasirinkti praktiką. Viena iš mano profesorių buvo nepaprasta moteris — Leila Doss, tuo metu jau perkopusi devyniasdešimtmetį, tačiau turėjusi neįtikėtinai aštrų protą, milžinišką gyvenimo patirtį ir puikiai pažinojusi Jungtines Tautas. Anksčiau ji buvo dirbusi su Boutros Boutros-Ghali, šeštuoju JT generaliniu sekretoriumi, šias pareigas ėjusiu 1992–1996 metais.

Kai reikėjo pasirinkti, kur norėčiau atlikti praktiką, ilgai galvoti nereikėjo.

Saugumo Taryboje.

Man atrodė, kad būtent ten vyksta svarbiausios diskusijos apie tarptautinę taiką ir saugumą, todėl labai norėjau pamatyti iš arti, kaip ši institucija veikia iš tikrųjų, ne iš vadovėlių ar laikraščių, o būnant ten, kur vyksta pats procesas.

Taigi laukiau.

Ir laukiau.

Vienas po kito mano kurso draugai gavo savo praktikos vietas, o apie manąją vis dar nebuvo jokių žinių. Galiausiai sužinojau, kad būsiu paskirta ne į Saugumo Tarybą, o į Jungtinių Tautų radiją.

Prisipažinsiu — nusivyliau.

Tačiau neilgam.

Labai greitai supratau, kad JT radijas buvo viena geriausių vietų, į kurias apskritai galėjau patekti. Užuot likusi viename departamente, galėjau judėti po visą Jungtinių Tautų pastatą, sekti įvairių institucijų darbą, dalyvauti atviruose posėdžiuose ir renginiuose, mokytis imti interviu, rengti ir montuoti radijo reportažus bei garso programas ir stebėti, kaip tarptautinė politika atrodo ne iš išorės, o iš vidaus.

Viena iš tų 1999 metų užduočių man šiandien ypač įdomi.

Lietuva Jungtinėse Tautose, 1999

Tais metais Jungtinių Tautų radijui kalbinau Viliją Blinkevičiūtę, kuri tuo metu buvo Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo viceministrė ir atstovavo Lietuvai Jungtinėse Tautose.

Po daugiau nei ketvirčio amžiaus man buvo nepaprastai įdomu JT archyvuose rasti oficialų to posėdžio įrašą ir tiksliai pamatyti, kur ir kada tai vyko.

1999 m. birželio 30 d. Vilija Blinkevičiūtė kalbėjo 21-osios specialiosios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos pirmajame plenariniame posėdyje Niujorke. Sesija buvo skirta įvertinti, kaip įgyvendinama 1994 metais Kaire vykusios Tarptautinės gyventojų ir vystymosi konferencijos veiksmų programa. Oficialiajame JT protokole ji pristatoma kaip Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo viceministrė.

Vilija Blinkevičiūtė. Nuotrauka: Surbaityte / Wikimedia Commons, CC BY-SA 4.0. Fotografuota 2012 m. gegužės 1 d.

Savo kalboje ji pristatė Lietuvos situaciją tuo metu, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė vis dar kūrė naujas socialinės politikos sistemas ir kartu artėjo prie Europos struktūrų. Ji kalbėjo apie mažėjantį gimstamumą ir visuomenės senėjimą, planuojamą 2001 metų gyventojų surašymą, būtinybę demografinius pokyčius įtraukti į socialinės politikos ir valstybės išteklių planavimą, taip pat apie tuo metu Lietuvai vis aktualesnę migraciją, kovą su nelegalia migracija bei teisinio ir socialinio pagrindo kūrimą pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams.

Kalboje buvo aptariama ir šeimos bei socialinė politika, kuriama socialinio biudžeto sistema, moterų ir vyrų lygios galimybės, reprodukcinė sveikata, motinų, kūdikių ir vaikų mirtingumo mažinimas bei nevyriausybinių organizacijų vaidmuo. Blinkevičiūtė paminėjo 1996 metais priimtą šeimos politikos programą ir 1998 metų Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, taip pat pabrėžė valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo svarbą.

Šiandien, skaitydama tą daugiau nei dvidešimt penkerių metų senumo dokumentą, matau ne tik oficialią Lietuvos poziciją ar to meto socialines problemas. Man tai ir labai asmeniškas prisiminimas, nes kažkur tarp visų tų JT posėdžių, dokumentų, delegacijų ir radijo įrašų buvau ir aš — jauna magistrantūros studentė, kuri tą dieną kalbino Viliją Blinkevičiūtę Jungtinių Tautų radijui.

Ir būtent tokie momentai man parodė, kodėl praktika, kuri iš pradžių atrodė kaip antrasis pasirinkimas, iš tikrųjų tapo kur kas platesne patirtimi, nei būčiau gavusi viename departamente.

Žinoma, galiausiai patekau ir ten, kur iš pradžių taip norėjau būti.

Į Saugumo Tarybą.

Ir štai čia istorija įgavo šiek tiek ironišką posūkį.

Atsisėdau lankytojams ir spaudai skirtoje vietoje virš garsiosios Saugumo Tarybos salės, pasiruošusi stebėti instituciją, kuri man atrodė pati įdomiausia Jungtinėse Tautose, tačiau netrukus paaiškėjo, kad garso sistema neveikia. Bandžiau vieną ausinę, paskui kitą, tą patį darė ir kiti žmonės aplink mane, tačiau rezultatas buvo tas pats.

Apačioje matėme Saugumo Tarybos narius, sėdinčius aplink garsųjį stalą. Matėme, kad vyksta rimta diskusija.

Tik negirdėjome nė žodžio.

Galbūt buvo sunku sugalvoti geresnę tarptautinės diplomatijos metaforą.

1999 metais Jungtinių Tautų būstinė jau buvo gerokai susidėvėjusi, o vėliau visas kompleksas buvo iš esmės renovuotas. Tačiau mano atmintyje liko būtent tas vaizdas: apačioje žmonės sprendžia tarptautinės taikos ir saugumo klausimus, o mes viršuje matome, kad jie kalba, tačiau negalime išgirsti, ką sako.

Vis dėlto mano prisiminimai apie Jungtines Tautas nėra ciniški. Priešingai — ten sutikau daug puikių, protingų ir savo darbui atsidavusių žmonių, kurie nuoširdžiai tikėjo tuo, ką darė, ir norėjo prisidėti prie geresnio pasaulio. Man atrodo, kad tai lengva pamiršti, kai apie „Jungtines Tautas“ kalbame kaip apie vieną didžiulę, beveidę instituciją, nes už kiekvienos institucijos, kiekvieno dokumento ir kiekvieno posėdžio visada yra žmonės.

Dabar, praėjus daugiau nei dvidešimt penkeriems metams, pasaulis vėl renkasi Niujorke. 2026 metų Generalinės Asamblėjos sesijos tema kalba apie pasitikėjimo atkūrimą ir Jungtines Tautas, kurios turi ne tik diskutuoti, bet ir duoti konkrečių rezultatų. Pats 81-osios sesijos pirmininkas Khaliluras Rahmanas savo prioritetuose pabrėžia veiksmingesnę, atsakingesnę ir gebančią prisitaikyti daugiašalę sistemą.

Todėl šiandien man kyla šiek tiek kitoks klausimas nei 1999-aisiais.

Dabar mes galime puikiai girdėti, kas sakoma.

Bet ar iš tikrųjų klausomės vieni kitų?

Ir dar svarbiau — kas nutinka po to, kai visos kalbos pasakytos, kortežai išvažiuoja iš Manhatano, mikrofonai išjungiami, o delegacijos grįžta namo?

Šią savaitę neabejotinai išgirsime daug rimtų perspėjimų, protingų minčių, ambicingų pasiūlymų ir pažadų. Kai kurie galbūt virs realiu bendradarbiavimu ir konkrečiais sprendimais, o kiti liks tik žodžiais, ištartais nuo vienos garsiausių pasaulio tribūnų.

Galbūt būtent tai ir yra tikrasis Jungtinių Tautų išbandymas 2026 metais — ne tai, ar pasaulis dar sugeba kalbėti, nes žodžių žmonijai niekada netrūko, o tai, ar mes dar sugebame išgirsti vieni kitus pakankamai gerai, kad iš tų žodžių gimtų veiksmai.

Daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus sėdėjau virš Saugumo Tarybos ir mačiau vykstančią diskusiją, tačiau negalėjau jos girdėti.

Šią savaitę klausytis gali visas pasaulis.

Pažiūrėkime, kas bus toliau.

— J.B. Gattini
Įkūrėja ir redaktorė
Enlightenment Media News

Nuotraukos iš J.B. Gattini asmeninio albumo