Įsivaizduokime ligoninę.

Vadovybė renkasi aptarti problemos: pacientai skundžiasi ilgomis eilėmis. Visi supranta, kad problema rimta. Gydytojai pavargę. Slaugytojos perdegusios. Pacientai pyksta. Administratoriai nebespėja atsakinėti į skambučius. Žiniasklaida jau domisi. Ministerija prašo paaiškinimų.

Į posėdį susėda vadovai, gydytojai specialistai, administracijos žmonės.

Pirmoji mintis skamba logiškai: reikia daugiau gydytojų.

Antroji: reikia didesnio finansavimo.

Trečioji: reikia naujos registracijos sistemos.

Visos mintys gali būti teisingos.

Bet koridoriuje tuo metu slaugytoja pasako kitai slaugytojai:

„Eilės būtų trumpesnės, jei dalis pacientų iš pradžių patektų ne pas specialistą, o į greitą pirminį rūšiavimą. Dabar gydytojo laiką užima ir tie atvejai, kuriuos galima išspręsti paprasčiau.“

Ji tai mato kasdien.

Bet jos nėra posėdyje.

O jeigu ir būtų, ar jos balsas turėtų tiek pat svorio kaip skyriaus vedėjo?

Galbūt taip.

Galbūt ne.

Štai čia prasideda kompetencijos problema.

Ne todėl, kad ekspertai nereikalingi.

Priešingai — jie būtini.

Tačiau sudėtingose sistemose svarbios įžvalgos dažnai yra ne tik aukščiausioje hierarchijos vietoje. Jos išsibarsčiusios per visą organizmą: registratūroje, koridoriuje, kabinete, klasėje, dirbtuvėse, sandėlyje, klientų aptarnavimo linijoje, paciento patirtyje, mokinio reakcijoje, vairuotojo maršrute.

Kompetencija nėra tik ten, kur kabo diplomas.

Ji yra ir ten, kur žmogus kasdien mato tikrovę iš labai arti.

Kolektyvinis intelektas nepanaikina ekspertų.
Jis išlaisvina kompetenciją iš statuso monopolio.

Kai pareigos atrodo kaip protas

Mūsų visuomenėje labai dažnai painiojame du dalykus: kompetenciją ir jos ženklus.

Diplomas yra ženklas.

Pareigos yra ženklas.

Titulas yra ženklas.

Patirtis metų skaičiumi yra ženklas.

Mokslinis laipsnis yra ženklas.

Institucinis rangas yra ženklas.

Šie ženklai gali būti labai svarbūs. Jie dažnai rodo, kad žmogus daug mokėsi, dirbo, klydo, tikrino, tyrė, kaupė patirtį.

Tačiau ženklas nėra pats protas.

Diplomas gali rodyti žinias.

Bet jis nėra pati įžvalga.

Pareigos gali rodyti atsakomybę.

Bet jos nėra pats sprendimo tikslumas.

Titulas gali rodyti pripažinimą.

Bet jis nėra garantija, kad žmogus geriausiai mato konkrečią problemą.

Paprastas pavyzdys.

Restorano savininkas gali turėti puikią verslo patirtį. Virtuvės šefas gali būti puikus profesionalas. Tačiau kartais geriausiai žino, kodėl klientai nebegrįžta, ne savininkas ir ne šefas, o padavėja, kuri kiekvieną vakarą išgirsta tą patį sakinį:

„Maistas geras, bet laukti teko per ilgai.“

Arba:

„Jūsų meniu gražus, bet niekas nesupranta, ką užsisakyti.“

Arba:

„Čia jauku, bet vaikams nėra ką veikti.“

Jeigu sprendimas priimamas tik kabinete, ši kompetencija gali likti už durų.

Ir restoranas keičia logotipą, nors problema buvo laukimo laikas.

Taip veikia statuso aklumas.

Kai sprendimą lemia tik pareigos, organizacija kartais remontuoja stogą, nors vanduo bėga iš vamzdžio rūsyje.

Kompetencija dažnai gyvena arčiau problemos

Sudėtingose sistemose daugiausia mato ne visada tas, kuris sėdi aukščiausiai.

Kartais daugiausia mato tas, kuris stovi arčiausiai sutrikimo.

Autobuso vairuotojas gali anksčiau už planuotojus pastebėti, kad maršrutas neveikia, nes žmonės nespėja persėsti.

Mokytojas gali anksčiau už ministeriją pajusti, kad programa graži popieriuje, bet vaikų galvose ji nesusijungia.

Policijos pareigūnas gali anksčiau už politikus matyti, kuri socialinė problema tuoj virs konfliktu.

Klientų aptarnavimo darbuotojas gali anksčiau už vadovus suprasti, kad nauja sistema patogi įmonei, bet siaubingai nepatogi klientui.

Mama su vežimėliu gali geriau už projektuotoją žinoti, kur mieste šaligatvis teoriškai yra, bet praktiškai juo neįmanoma važiuoti.

Senjoras gali tiksliau už brėžinį parodyti, kur perėja per toli.

Vaikas gali pirmas pasakyti, kad mokyklos taisyklė neveikia, nes ji sukurta suaugusiųjų pasauliui, o ne vaikų dienai.

Tai nereiškia, kad vairuotojas pakeičia transporto inžinierių, mokinys pakeičia pedagogą, pacientas pakeičia gydytoją ar gyventojas pakeičia urbanistą.

Tai reiškia ką kita.

Kiekvienas mato tikrovę iš savo vietos.

Ekspertas mato modelį.

Praktikas mato trintį.

Gyventojas mato pasekmę.

Vartotojas mato patirtį.

Vadovas mato atsakomybę.

Kolektyvinis intelektas leidžia šioms matymo vietoms susitikti.

Ne chaotiškai.

Ne šaukiant vieniems per kitus.

O struktūruotame vertinimo lauke.

Sudėtingoje visuomenėje kompetencija nėra taškas viršuje.
Ji yra tinklas, kurį reikia sujungti.

Kodėl nežinomas žmogus gali pamatyti tai, ko nemato ekspertas

Kartais geriausia idėja ateina ne iš centro, o iš krašto.

Tai nereiškia, kad kraštas visada teisus.

Tačiau kraštas dažnai mato tai, ko centras nebemato.

Žmogus, ilgai dirbantis vienoje sistemoje, pripranta prie jos logikos. Jam atrodo savaime suprantama tai, kas naujam žmogui atrodo keista. Todėl naujokas kartais užduoda labai naivų klausimą, kuris iš tikrųjų yra labai gilus:

„O kodėl mes tai darome būtent taip?“

Įmonėje seniai naudojama sudėtinga ataskaita. Visi ją pildo. Visi keikia. Niekas nežino, kas ją skaito. Naujas darbuotojas paklausia:

„O kam ji reikalinga?“

Pasirodo, žmogus, kuriam ji buvo reikalinga, išėjo iš darbo prieš penkerius metus.

Ataskaita liko.

Sistema ją gamino toliau.

Čia nežinomas žmogus nebuvo protingesnis už visus.

Jis tiesiog dar nebuvo prisitaikęs prie absurdo.

Mokykloje nauja mokytoja pastebi, kad vaikai nemoka ne dėl tingėjimo, o todėl, kad trys skirtingi dalykai tą pačią savaitę užduoda didelius atsiskaitymus. Vaikams ne trūksta motyvacijos — jie tiesiog užversti nesuderintu krūviu.

Savivaldybėje jaunas specialistas pamato, kad gyventojai nesinaudoja nauja paslauga ne todėl, kad ji nereikalinga, o todėl, kad apie ją informacija paslėpta keturių puslapių PDF faile, kurio niekas neatsidaro telefone.

Kartais kompetencija prasideda nuo labai paprasto dalyko: žmogus dar mato tai, prie ko kiti jau priprato.

Kolektyvinis intelektas suteikia tokiai įžvalgai galimybę patekti į bendrą lauką.

Be būtinybės pirmiausia gauti titulą.

Be būtinybės įtikti vadovui.

Be būtinybės laukti dvidešimt metų, kol tavo balsas taps „pakankamai rimtas“.

Ekspertas nėra nuvertinamas — jis išlaisvinamas

Kritikai kartais gali paklausti: ar kolektyvinis intelektas nenuvertina ekspertų?

Atsakymas aiškus: ne.

Kolektyvinis intelektas nuvertintų ekspertus tik tada, jei sakytų, kad specialios žinios nereikalingos.

Bet jis to nesako.

Chirurgo negali pakeisti ligoninės apklausa.

Tilto negali suprojektuoti komentarų skiltis.

Branduolinės saugos negali spręsti emocinis balsavimas.

Mokslinio tyrimo negali pakeisti populiariausia nuomonė.

Ekspertai būtini.

Tačiau ekspertizė neturi būti uždara pilis.

Ji turi tapti bendro sprendimo lauko dalimi.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje ekspertas gali pateikti savo idėją. Ji bus vertinama pagal turinį. Ekspertas taip pat gali vertinti kitų idėjas. Jo kompetencija gali atsiskleisti ne tik per statusą, bet ir per gebėjimą tiksliai atpažinti stiprias mintis.

Tai išlaisvina ir patį ekspertą.

Nes jis nebeprivalo ginti statuso.

Jam nebereikia laimėti autoritetu.

Jis gali dalyvauti kaip aukštos kompetencijos žmogus, kurio mintis turi veikti bendrame lauke.

Geras ekspertas neturi bijoti sistemos, kuri vertina idėjas.

Tokia sistema pavojinga ne ekspertui.

Ji pavojinga tik tuščiam statusui.

Kolektyvinis intelektas nepuola ekspertizės.
Jis atskiria tikrą kompetenciją nuo jos dekoracijų.

Du kompetencijos keliai: pasiūlyti ir atpažinti

Kolektyvinio intelekto aplinkoje dalyvis nėra vertinamas vien pagal tai, ar pateikė populiarią idėją.

Tai labai svarbu.

Jeigu sistema apdovanotų tik idėjų autorius, ji greitai galėtų virsti gražių pasiūlymų konkursu. Žmonės stengtųsi parašyti tai, kas patiks daugumai, arba tai, kas skamba įspūdingai.

Bet kolektyviniame intelekte svarbus ne tik gebėjimas pasiūlyti.

Svarbus ir gebėjimas atpažinti.

Dalyvis stiprėja dviem būdais.

Pirma, kai pateikia aiškias, nesikartojančias ir originalias idėjas, kurios vertinamos kaip stiprios.

Antra, kai vertina kitų pateiktas idėjas taip, kad jo vertinimai rezonuoja su kolektyvine išmintimi.

Tai reiškia: žmogus parodo kompetenciją ne tik tada, kai pats sugalvoja gerą sprendimą, bet ir tada, kai atpažįsta gerą sprendimą, pasiūlytą kito.

Pavyzdžiui, bendruomenė sprendžia, kaip sumažinti triukšmą prie mokyklos.

Vienas dalyvis pasiūlo statyti aukštą tvorą.

Kitas pasiūlo pakeisti eismo kryptį rytais.

Trečias pasiūlo sutarti su tėvais dėl išlaipinimo vietos už 200 metrų nuo mokyklos.

Ketvirtas pasiūlo įrengti saugų pėsčiųjų koridorių.

Dalyvis gali neturėti savo geresnės idėjos.

Bet jis gali labai tiksliai įvertinti kitų pasiūlymus. Jis gali matyti, kad tvora problemos neišspręs, eismo krypties keitimas gali padėti, bet sukels spūstis kitur, o išlaipinimo vietos pakeitimas kartu su saugiu pėsčiųjų koridoriumi gali būti stipriausias sprendimas.

Tai irgi kompetencija.

Ne kiekvienas turi būti kompozitorius.

Kartais labai svarbu būti tuo, kuris girdi, kur muzika dera.

Kolektyvinis intelektas apdovanoja ne tik gebėjimą kalbėti išmintingai.
Jis apdovanoja ir gebėjimą atpažinti išmintį, kai ji pasirodo.

Kodėl tai nėra populiarumo konkursas

Įprastoje socialinių tinklų aplinkoje dažnai laimi tai, kas patinka.

Graži frazė.

Aštri replika.

Emocingas pasipiktinimas.

Juokingas palyginimas.

Trumpas sakinys, kurį lengva pasidalinti.

Tačiau sprendimų paieškoje to neužtenka.

Populiari mintis gali būti silpna.

Nepatogi mintis gali būti teisinga.

Paprasta mintis gali būti paviršutiniška.

Sudėtingesnė mintis gali būti reikalinga.

Todėl kolektyviniame intelekte neužtenka klausti: ar žmonėms patiko?

Reikia klausti:

ar idėja padeda suprasti problemą;
ar ji siūlo realų svertą;
ar ji sumažina žalą;
ar ji kuria bendrą naudą;
ar ji dera su kitomis stipriomis idėjomis;
ar jos vertinimas rezonuoja su kolektyvine išmintimi.

Pavyzdys iš miesto.

Gyventojai piktinasi, kad centre trūksta automobilių stovėjimo vietų. Populiariausia idėja gali būti: „Įrengti daugiau parkingo.“

Ji paprasta ir patraukli.

Bet kolektyvinio intelekto procese gali iškilti kita idėja:

„Problema ne vien vietų skaičius, o tai, kad darbuotojai visą dieną užima vietas, kurios turėtų būti skirtos trumpam lankytojų sustojimui.“ 

Ši idėja mažiau emocinga.

Bet ji gali būti tikslesnė.

Sprendimas tada būtų ne tiesiog statyti daugiau aikštelių, o keisti stovėjimo laiką, darbuotojų parkavimo tvarką, viešojo transporto jungtis ar trumpalaikio sustojimo zonas.

Populiarumas dažnai šaukia: „Duokite daugiau!“

Kompetencija klausia: „Kur tikrasis svertas?“

Kolektyvinis intelektas turi padėti išgirsti antrą klausimą.

Paslėpta kompetencija organizacijose

Daugelis organizacijų turi slaptą turtą, kurio nemato balanse.

Tai žmonių žinios, kurių niekas neklausia.

Sandėlio darbuotojas žino, kodėl prekės nuolat vėluoja.

Buhalterė žino, kuris procesas kiekvieną mėnesį sukuria tą pačią klaidą.

Klientų aptarnavimo specialistas žino, kuris produkto aprašymas klaidina pirkėjus.

Vairuotojas žino, kur maršrutas suplanuotas teoriškai, bet neįmanomas realiame eisme.

Jaunas programuotojas žino, kad visa sistema stringa dėl vieno seniai neliesto modulio.

Bet jeigu organizacija klausia tik vadovų, ši kompetencija lieka požemyje.

Kartais vadovai nuoširdžiai nežino, ką darbuotojai jau seniai mato.

Kartais darbuotojai nepasako, nes mano, kad niekas neklausys.

Kartais jie pasakė prieš trejus metus ir niekas nereagavo.

Kartais gera idėja buvo pateikta netinkamu momentu, netinkamame susirinkime arba netinkamu tonu.

Kolektyvinio intelekto aplinka leidžia šią paslėptą kompetenciją iškelti.

Ne kaip skundų dėžutę.

Ne kaip piktų komentarų sieną.

O kaip struktūruotą sprendimų paiešką.

Organizacijos dažnai turi atsakymus savo viduje.
Jos tiesiog neturi architektūros, kuri leistų tiems atsakymams pakilti.

Paslėpta kompetencija visuomenėje

Tas pats galioja ir visai visuomenei.

Valstybė dažnai turi daug daugiau proto, negu sugeba panaudoti.

Ūkininkas mato, kaip klimato pokyčiai keičia dirvožemį.

Mokytoja mato, kaip vaikų dėmesys keičiasi greičiau negu mokymo programos.

Gydytojas mato, kad pacientų problemos vis dažniau socialinės, ne vien medicininės.

Smulkus verslininkas mato, kur reguliavimas atrodo logiškas popieriuje, bet absurdiškas praktikoje.

Jaunas žmogus mato, kodėl valstybė jam atrodo tolima.

Senjoras mato, kur skaitmenizacija paliko žmogų už durų.

Migrantą priimanti bendruomenė mato problemas, kurių nacionalinė politika dar nesuformulavo.

Kiekviena iš šių patirčių nėra visa tiesa.

Bet ji yra tiesos dalis.

Jeigu tos dalys lieka atskiros, visuomenė sprendžia pagal per siaurą vaizdą.

Jeigu jos patenka į kolektyvinio intelekto lauką, atsiranda platesnis matymas.

Tai nereiškia, kad kiekviena nuomonė tampa teisinga.

Tai reiškia, kad kiekviena reikšminga patirtis gali būti patikrinta bendrame lauke.

Stiprios idėjos gali iškilti.

Silpnos gali būti atmestos.

Poliarizuotos gali rodyti vietas, kurias reikia geriau suprasti.

O paslėpta kompetencija gali tapti matoma.

Kai statusas trukdo mokytis

Statusas pavojingas ne tik todėl, kad vieniems suteikia per daug galios.

Jis pavojingas ir todėl, kad trukdo mokytis.

Žmogus, užimantis aukštą poziciją, gali bijoti pripažinti, kad nežino.

Ekspertas gali bijoti pasakyti: „Šioje situacijoje mano modelis neveikia.“

Vadovas gali bijoti išgirsti, kad geriausią sprendimą pasiūlė ne jis.

Institucija gali bijoti pripažinti, kad paprastas gyventojas problemą pamatė anksčiau už ją.

Tada statusas tampa narvu.

Ne tik tiems, kurie yra apačioje.

Bet ir tiems, kurie yra viršuje.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje statuso spaudimas sumažėja. Idėjos pateikiamos anonimiškai. Vertinimai kaupiami. Stiprios mintys ryškėja ne todėl, kad jas pasakė „svarbus žmogus“, o todėl, kad jos veikia bendrame lauke.

Tai leidžia visiems mokytis lengviau.

Vadovas gali priimti gerą idėją nežinodamas, kad ją pateikė praktikantas.

Ekspertas gali pamatyti, kad praktinė patirtis pataiso teorinį modelį.

Pradedantysis gali mokytis iš stiprių idėjų, nematydamas pavardžių, kurios jį gąsdintų.

Visi gali labiau susitelkti į turinį.

Statusas dažnai verčia žmones ginti savo vietą.
Kolektyvinis intelektas kviečia juos ginti geresnę idėją.

Ar visų indėlis vienodai vertingas?

Ne.

Ir svarbu tai pasakyti aiškiai.

Kolektyvinis intelektas nereiškia, kad visų indėlis visada vienodai geras.

Viena idėja gali būti labai stipri.

Kita gali būti silpna.

Viena gali tiksliai pataikyti į problemos šerdį.

Kita gali kartoti seną šūkį.

Vienas vertinimas gali būti atsargus ir gilus.

Kitas — impulsyvus.

Viena patirtis gali būti labai svarbi konkrečiam klausimui.

Kita — mažiau susijusi.

Kolektyvinio intelekto esmė nėra pasakyti, kad visi vienodai teisūs.

Jo esmė — sukurti sąlygas, kuriose skirtumai gali būti įvertinti.

Ne pagal pareigas.

Ne pagal garsumą.

Ne pagal socialinį spaudimą.

O pagal indėlį į bendro sprendimo kokybę.

Todėl kolektyvinis intelektas nėra „visi sprendžia viską vienodai“.

Tai nėra minios valdžia.

Tai nėra ekspertų panaikinimas.

Tai sistema, kurioje kompetencija gali būti atpažįstama dinamiškai — per idėjas, vertinimus ir rezonansą su kolektyvine išmintimi.

Kompetencija kaip gyvas procesas

Įprastoje sistemoje kompetencija dažnai atrodo kaip etiketė.

Šis yra ekspertas.

Šis nėra ekspertas.

Šis turi teisę kalbėti.

Šis neturi.

Šis aukštai.

Šis žemai.

Tačiau realiame gyvenime kompetencija dažnai yra gyvesnė.

Žmogus gali būti labai kompetentingas vienu klausimu ir visiškai nekompetentingas kitu.

Patyręs specialistas gali puikiai suprasti teoriją, bet prastai jausti naują socialinę tendenciją.

Jaunas žmogus gali neturėti ilgos patirties, bet gerai suprasti technologinį pokytį.

Gyventojas gali nežinoti miesto planavimo teorijos, bet tiksliai matyti, kur vaikai nesaugiai pereina gatvę.

Pacientas negali pakeisti gydytojo, bet gali labai tiksliai apibūdinti, kur sveikatos sistema su juo elgiasi ne kaip su žmogumi, o kaip su numeriu eilėje.

Todėl kompetenciją reikia matyti ne tik kaip statusą, bet ir kaip gyvą procesą.

Ji atsiskleidžia tada, kai žmogus prisideda.

Kai pasiūlo stiprią mintį.

Kai gerai įvertina kitų mintis.

Kai padeda išskirti tikrą problemą.

Kai pamato pasekmes.

Kai padeda sistemai mokytis.

Kompetencija nėra vien tai, ką žmogus turi.
Kompetencija yra tai, ką jis sugeba įnešti į bendrą lauką.

Kuo daugiau kompetencijos tampa panaudojama, tuo turtingesnė visuomenė

Galiausiai visa tai susiję ne tik su teisingumu.

Tai susiję ir su turtu.

Visuomenė tampa turtingesnė ne vien tada, kai turi daugiau pinigų, išteklių ar technologijų.

Ji tampa turtingesnė tada, kai mažiau švaisto tai, ką jau turi.

Jeigu šalis turi daug protingų žmonių, bet jų įžvalgos nepatenka į sprendimus, tai yra švaistymas.

Jeigu įmonė turi darbuotojų, kurie mato klaidas, bet niekas jų neklauso, tai yra švaistymas.

Jeigu savivaldybė turi gyventojų, kurie žino vietos problemas, bet jų patirtis lieka tik skunduose, tai yra švaistymas.

Jeigu universitetas turi studentų, kurie jaučia, kad mokymo forma nebeveikia, bet jų balsas laikomas nepakankamai rimtu, tai yra švaistymas.

Kolektyvinis intelektas mažina šį švaistymą.

Jis leidžia daugiau kompetencijos patekti į sprendimų lauką.

O kai daugiau kompetencijos tampa panaudojama, gerėja sprendimai.

Kai gerėja sprendimai, mažėja klaidų.

Kai mažėja klaidų, mažiau švaistomi pinigai, laikas, pasitikėjimas ir žmonių energija.

Taip kompetencijos išlaisvinimas tampa ekonominiu klausimu.

Skurdi visuomenė leidžia kompetencijai dulkėti po statuso laiptais.
Turtinga visuomenė sukuria laiptus, kuriais kompetencija gali pakilti.

Visuomenė, kuri moka rasti savo žmonių protą

Kolektyvinis intelektas keičia labai paprastą dalyką.

Jis padeda visuomenei rasti protą ten, kur įprasta sistema jo dažnai neieško.

Ne tik viršuje.

Ne tik kabinete.

Ne tik pagal titulą.

Ne tik pagal pareigas.

Ne tik pagal reputaciją.

Bet ten, kur žmogus iš tikrųjų turi ką įnešti į bendrą sprendimą.

Kartais tai bus profesorius.

Kartais slaugytoja.

Kartais inžinierius.

Kartais vairuotojas.

Kartais mokinys.

Kartais jaunas specialistas.

Kartais senjoras.

Kartais žmogus, kurio pavardės niekas nežino, bet kurio mintis padeda pamatyti tai, ko sistema nematė.

Tai nėra statuso sunaikinimas.

Tai statuso apribojimas.

Statusas gali būti informacija.

Bet jis neturi būti vartai, per kuriuos vieninteliai gali praeiti vertingos idėjos.

Kolektyvinis intelektas sukuria kitą vartų principą: idėja turi veikti, vertinimas turi būti sąžiningas, indėlis turi būti apskaitomas, o kompetencija turi būti atpažįstama pagal tai, ką ji duoda bendram laukui.

Kolektyvinis intelektas neprašo visuomenės pamiršti ekspertų.
Jis prašo jos nepamiršti visų kitų vietų, kuriose gyvena protas.

Kitame straipsnyje kalbėsime apie tai, kodėl geresni sprendimai kuria protingą visuomenės turtėjimą: kaip sprendimų kokybė taupo pinigus, mažina klaidas, padeda išvengti aklųjų zonų ir leidžia visuomenei panaudoti daugiau savo pačios intelekto.