Maskva, 1992-ųjų gruodis. Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos Konsuliniame departamente vyko vienas svarbiausių metų diplomatinių priėmimų. Į jį susirinko užsienio šalių ambasadoriai, konsulai ir kiti diplomatinio pasaulio atstovai.

Pradedame publikuoti dr. Sauliaus Norvaišo septynių straipsnių seriją apie kolektyvinį intelektą ir omnikratiją. Šioje septynių straipsnių serijoje bus aiškinama, kas yra kolektyvinis intelektas, kuo jis skiriasi nuo paprasto nuomonių rinkimo, kodėl idėją reikia atskirti nuo pavardės, kaip veikia apskaitomas anonimiškumas, kaip išlaisvinama kompetencija, kodėl geresni sprendimai kuria protingą visuomenės turtėjimą ir kodėl prasmingas gyvenimas neatsiejamas nuo prasmingo indėlio į bendrus sprendimus.

Šiuolaikinė visuomenė jau išmoko kalbėti. Ji turi socialinius tinklus, komentarus, apklausas, balsavimus ir diskusijas. Tačiau didžiausias XXI amžiaus iššūkis gali būti ne gebėjimas kalbėti, o gebėjimas girdėti. Kolektyvinis intelektas prasideda tada, kai skirtingos žmonių patirtys ir idėjos tampa ne triukšmu, o bendros išminties šaltiniu. Ne visi turi galvoti vienodai. Tačiau visuomenė turi išmokti mąstyti kartu.

Straipsnyje teigiama, kad visuomenė ir organizacijos dažnai vertina idėjas ne pagal jų vertę, o pagal jas pateikusio žmogaus statusą, autoritetą ar reputaciją, todėl daug vertingų įžvalgų lieka neišgirstos. Kaip vieną svarbiausių kolektyvinio intelekto principų autorius siūlo apskaitomą anonimiškumą, kuris leidžia idėjas vertinti sąžiningiau, kartu išsaugant atsakomybę, autorystę ir galimybę pripažinti žmogaus indėlį.

Šiame straipsnyje Dr. Saulius Norvaišas paaiškina kaip praktiškai veikia kolektyvinio intelekto mechanizmas